atgal iš blogo sapno

vokus prieš tamsą pražiodė,
nemigą kniedijo į sumišimą.
sakė  - budėk... pirštais rodė,
kaip nuplėšia tylai buvimą.

ne tinkas, o baimė trupėjo,
alsavimo gylyje kaupėsi.
laukan dusimu išsiliejo -
turėjo padėti, bet klaupėsi.
------------------------------------
dar kartais į naktį panėręs,
pasąmonės reidus atremti,
jaučiuosi kone nusidėjęs,
kad leidau vaizduotei gyventi.