Necropolis

Šarūnas Zombis

Necropolis

Neseniai spaudoje perskaičiau apie lietuvių įvaizdžio kūrimą artėjant Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui. Taip pat užkliuvo dar viena perskaityta mintis, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė neturi daug sąsajų su dviem vėlesnėmis Lietuvos valstybėmis. Tas neišvengiamai kelia tam tikrus svarstymus. Lietuvos politikai norėjo pripiršt lietuviams darbščios tautos įvaizdį, tačiau tas susipjovė su kiniečių įvaizdžiu. Darbštumas lietuviams gal ir būdingas, bet tai nėra vyraujantis bruožas. Žvelgiant į istoriją labiau išsiskiria du kiti bruožai – karingumas ir parsidavinėjimas.
Karingumas vienokiomis ar kitokiomis formomis apsireiškė visose 3 Lietuvos valstybėse. Lietuva, kaip ir Rusija, buvo vikinginio pobūdžio valstybė. Tik yra vienas skirtumas – Rusijos miestus – valstybes patys vikingai ir sukūrė. Ko nepasakysi apie Lietuvą. Čia turėtų kilti klausimas, kodėl vikingai neužėmė Lietuvos, negi jos jiems nereikėjo? Kai tuo tarpu žinoma, kad vikingai lindo visur, kur tik pajėgė. Kai kas būtų linkęs tai aiškinti Lietuvos geografine padėtimi, kad lietuviai saugiai sau tūnojo giriose, išvengdami ir pradinio kryžiuočių ordino puolimo ir visų kitų nelaimių. Tačiau greičiausia jau vikingai susidūrė su stipria karine organizacija, kuri neleido jiems įsitvirtinti. Baltų gentys vertėsi iš savo kaimynų plėšimų. To nepakentę kaimynai pasikvietė vokiečių ordinus, kad saugotų nuo tokių puldinėjimų. Susivieniję rusai, lenkai ir vokiečiai palaužė net ir pačius karingiausius iš baltų – jotvingius. Žlungant jotvingiams Lietuvos valstybė jau buvo susikūrusi, bet jiems padėti dar neįstengė. Žemaičiai galutinai prijungti jau tik po Žalgirio mūšio. Net ir patys galingiausi lietuvių kunigaikščiai puikiai suprato, kad pati viena Lietuva nei stiprėjančios Maskvos, nei vokiečių ordinų neįveiks. Aplinkybės Lietuvai buvo palankios, kadangi turėta labai vertingą sąjungininką – totorius. Todėl dar kol kas prieš Maskvą galima buvo jaustis saugiai. Čia galima pasakyt, kad vėliau Lenkijos – Lietuvos valstybė turėjo kitą potencialų sąjungininką – osmanus. Tik čia jau ne tik nepasinaudota, bet ir patiems esant agonijoje, gelbėta Europa nuo osmanų. Kai tuo tarpu galima buvo dalytis Europą kartu su osmanais – kaip anksčiau lietuviai dalijosi Rusiją su totoriais. Sobieskis pagarsėjo kaip karvedys, bet tuo laiku Lenkijos – Lietuvos valstybei jau verkiant reikėjo ir gero politiko ir administratoriaus.
Viduramžių Lietuva ieškojo ir kitų sąjungininkų – tokiais tapo lenkai. Po Žalgirio mūšio Lietuva ir Lenkija tapo labai galingomis. Rimtesnės bėdos prasidėjo išmirus Jogailaičių dinastijai. Čia ir prasidėjo parsidavinėjimas. Tiesa, pradžioje tas atrodė kiek kitaip, negu valstybės galui artėjant. Pradžioje tarsi ponai pirkdavosi sau karalius, kurie už tai atsilygindavo vis didesnėmis privilegijoms. Tačiau pabaigoje Lenkijos – Lietuvos ponus jau pirkdavo ir paskui šokdindavo kas tik netingėjo, daugiausia Rusija. Vikinginė Rusija persiėmė ne tik vikingų politika, bet ir totorių. Iš bajavųjų totorių rusai daug ko išmoko, tas jiems vėliau labai pasitarnavo. Praktiškai jau Petras buvo pajėgus prisijungti Lenkijos – Lietuvos valstybę, apie ką Ivanas Žiaurusis dar nė svajot negalėjo. Tik kyla klausimas, kodėl Petras to nepadarė. Gal dėl to, kad mėgo pagert su Lenkijos – Lietuvos valdovu Augustu ir norėjo turėt arčiau savęs panašių polinkių sėbrą. Rusų carai suprato, kad lenkų ponus apgaut buvo vienas juokas. Paskui pakirto jų socialinę galią ir privilegijas, nors turtingiausi ponai ir išsisuko. Ponai sukilo tik tada, kai caras ryžosi panaikint baudžiavą.  Beje, lenkus apgavo dar nekartą – kad ir per garsųjį Varšuvos sukilimą. Pakurstę lenkus sukilt prieš vokiečius, rusai nesiskubino su pagalbą. Čia galima pastebėt, kad lietuviai irgi darė panašų sukilimą 1941 metais, tik prieš kitą okupantą. Šitą sukilimą daug kas norėjo išbraukti iš istorijos. Praktiškai tai buvo pirmas lietuvių, kaip tautos prabudimas. Deja, pavėluotas. 1940 metais ponai ir vėl antrą kartą pardavė Lietuvos valstybę Rusijai. Skirtumas labai nedidelis – XVIII amžiuje simboliškai dar buvo priešintasi, o 1940 metais visiškai ne. Net ir XVIII amžiaus pabaigoje LDK dar turėjo nedidelę, bet gerą kariuomenę. Kaip nebūtų keista, Rusijos kariuomenei peržengus LDK sieną daryt eilinės intervencijos ir padalinimo, priešinosi tik totorių pulkai. Aišku, buvo ir Lenkijos – Lietuvos valstybėje patriotiškai nusiteikusių asmenų. Tą parodė ir Kosčiuškos sukilimas. Deja, ponai buvo jau papirkti.
1944 metais prasidėjęs partizaninis karas tik patvirtino tai, kad Lietuvos likimas galėjo būt ir kitoks. Kad ir kaip prieštaringai vertintume partizaninį judėjimą – nepaneigsime, kad jis pristabdė Lietuvos sovietizaciją. Neabejotina ir tai, kad be jo nebūtų ir trečio Lietuvos reicho.
Parsidavinėjimas trečiame Lietuvos reiche tapo norma. Kai pirmą kartą perskaičiau apie Alytaus autobusų stoties sunaikinimo aferą, pagalvojau, kad čia gal koks nevykęs balandžio pirmosios pokštas. Aš net geranoriškai siūliau įvesti privalomą kvalifikacijos kėlimą miesto tėvams Perlojoje, vykdant etnografinę – istorinę ekspediciją ir kartu mokantis iš perlojiškių, kaip reikia saugoti miesto simbolius. Tačiau iš tikrųjų Alytaus miesto ir ypač senamiesčio sunaikinimo planas buvo ruošiamas labai kruopščiai ir vykdomas laipsniškai. Senosios geležinkelio stoties numarinimas buvo tik įžanga. Praktiškai visas Alytaus senamiestis buvo sunaikintas atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, taigi per 18 metų. Pastatas po pastato, gatvė po gatvės. Senoji autobusų stotis įsikūrusi miesto senamiesčio zonoje, primena  miesto istorinę atmintį ir tarpukarinę Alytaus autobusų stotį. Tačiau pasistengta tai sunaikinti, pastatant toje vietoje didelį prekybos centrą. Na tada reikės ir man nusipirkt kokį Alytaus piliakalnį ir pasistatyt savo pilį. Bent jau runkeliais galėsiu pašaudyt iš patrankų. Tik prieikit šturmuot mano pilį!
Niekaip nesupratau, ar būtina naikinti miesto autobusų stotį vien dėl prekybos centro statymo, kai vietos ten pilnai užtektų ir sumažintai autobusų stočiai ir kokiems 3 prekybos centrams. Plius autobusų stotis ir prekybos centras yra visai sugyvenami tarpusavyje dalykai.
Įdomiausia, kad stoties naikintojai kvailino alytiškius propaganda už mokesčių mokytojų pinigus. Beveik kiekviename straipsnyje vardindavo, koks bus susisiekimas tarp senosios stoties ir naujosios. Išlieka senosios peronas ir dalis struktūros. Aš necituosiu jų pažadų, bet gal savais žodžiais pristatysiu tai, kad būtų suprantama, apie ką eina kalba. Susisiekimas tarp abiejų stočių bus toks, kad visi pultų jį išbandyti – net dvi požeminės atrakcijos sporto gurmanams. Turi būti įrengtos dvi požeminės trasos baidarių ir žiemos sporto mylėtojams. Baidarių mėgėjų lauks įvairios kliūtys ir kriokliai požeminių perėjų vietose, o slidžių ir pačiūžų mėgėjų karštos prostitutės požeminiuose viešnamiuose ir baruose. Be barų, bus įrengti net ir sveikatos tikrinimo punktai. O ką jau kalbėti apie antžeminį eismą: čia ir lenktynių trasos, net ir oro balionai! Ir kas svarbiausia – tas viskas nemokamai. Tokių cūdų dar Alytus neregėjo.
Dabar Alytuje iš buvusio senamiesčio liko nesunaikinti tik keli pastatai. Todėl nejučiomis kyla klausimas, kieno eilė dabar. Alytaus stoties sunaikinimo afera tik gal daugiau atkreipė dėmesį, kas laukia miesto. Vienas iš nedaugelio dar nesunaikintų senųjų pastatų yra Alytaus Angelų sargų bažnyčia, su prie jos prigludusiomis senosiomis kapinėmis. Neabejotina, kad ateityje tai irgi bus sunaikinta. Bažnytėlė ir kapinės bus iškelta į Mergalaukį, ar kur nors kitur už miesto. O čia bus statomas modernus nekrofilinės pakraipos viešnamių kompleksas “Necropolis”. Atsiras ir nacionalinis investuotojas į šį strateginį centrą. Na, čia gal bus problemų su žydų organizacijomis. Nes viename pastate prie tų kapinių tarpukariu buvo žydų vaikų mokykla, šiandien ten įsikūręs Alytaus kraštotyros muziejus. Žydų organizacijoms nelabai patiks pastato paskirties pakeitimas į nekrofilinį viešnamį.