Varliukas

Kažkada pažinojau varliuką. Paklaustas, iš kurio pasaulio kraštelio atkeliavo, pasakė tik tiek, kad prancūzai varles valgo pietums ir už šį patiekalą nemažai sumoka.
  Mes susipažinom netikėtai. Sėdėjau ir skaičiavau žvaigždes: „Viena, dvi, trys…” kai pajutau kažką esant šalia. Jis tupėjo man ant kelių ir žiūrėjo į mane. Pradžioje nesumąsčiau kaip sureaguoti: „Gal numesti? ”. Ne, aš jį tiesiog stebėjau, o jis-mane.
  Varliukas tikras keistuolis. Jį mama buvo išmokiusi vaikščioti ant dviejų kojų, mokėjo varliukų ir žmonių kalbą ir puikiai šokti salsą. Mane jis sužavėjo. Dar pamiršau paminėti, kad jo intelekto koeficientas  buvo 120%, bet jis tuo visai nesipuikavo. Tokio vyro dar reiktų gerai paieškot…
  Man patiko su juo diskutuot apie meną, politiką, gyvenimą. Nebuvo problemos, jei varliukui patiko Dali, o aš jo nelaikiau menininku, tik verslininku, kuris žino ką nutepliot, kad jo darbus pirktų. Mažylis gerbė mano nuomonę ir niekada nepiršo savosios.
  Visada maniau, kad varliagyviai nieko nejaučia, o ką jau kalbėt apie mąstymą, bet pasirodo, klydau. To mažo padarėlio dėka pasidariau vegetarė, pradėjau gilintis į budizmą, induizmą ir ryšį tarp savęs ir gamtos…
  Pasirodo, aš irgi jį išmokiau kažko, kaip jis rašo paskutiniame laiškelyje:

  Sveika, mano fėja, kuri sėdi ant lotoso žiedo ir skaičiuoji žvaigždes. Suteik man garbę prieš miegą pasekti tau pasaką.
  Aš varliukas, varlės sūnus, gimiau tvenkinyje netoli tavo namų. Mano pirmasis reginys buvai tu. Tokia keista, ne tokia kaip varlės ir ne kaip aš. Tu baltapūkė, su mažom strazdanėlėm, žaliom akim. Pradėjau klausytis, kaip tu dainuoji apie kažkokį šimtakojį, bandžiau suprast tuos garsus, sklindančius tau iš lūpų. Diena po dienos ir jau galėjau  sumurmėti pirmą sakinį: „Ak, tu mielas, švelnus šimtakoji”
Visą laiką mokiaus. Norėjau su tavim kalbėtis apie beribi pasaulį, žmonių išdegintus miškus ir skraidančius drambliukus.
  Brangioji mano Deive, prašau, tik neužpyk, bet man laikas iškeliauti. Neklausk kodėl, kur, tik suprask: aš niekada nepamiršiu mūsų aistringų lambados ritmų, diskusijų, tavo krišnaitų patiekalų ir tavo juoko…
  Neatsisveikinsiu, nes aš visada būsiu šalia.
                                                                      Tavo varliukas
     
  Samdžiau detektyvą, klijavau gatvėse skelbimus, bet jis dingo kaip adata šieno kupetoj.
  Jau praėjo dešimt metų, o aš vis dar jaučiu jį šalia ir skaičiuoju žvaigždes, sėdėdama ant lotoso žiedo...