Lyg ir malda

O, mano angele, tai vėjas
Baltą sakalą nubloškė jūron
Tą sekmadienį, aukurui degant,
Kai ant balkšvo mėnesio rago sėdėjau,
Kai mane suradai tokį niūrų
Po žaliuojančia slyva - - -

Mes verkėm kaip graikai,
Ir gyvatės, ir voverės verkė,
O žavi tartum deivė mergaitė
Per paraudusį rytmečio dangų atbrido - - -

Taip, tai vėjas jos juoką nubaidė;
Mano angele, užgimėm tyliai,
Kaip ir mirėm be klyksmo
Tiek angies, tiek ėriuko širdy,
O mus laidojant diemedžių girioj,
Gailiai kūkčiojo senas kentauras.

Ak, geriau jau gyventi gėlėj
Ar kur siurbčioti vyną ant kalno,
Nei klausytis, kaip sausio naktim
Kraupiai suklykia senstanti žemė.