Vaikystės prisiminimai

Ach, ta džiaugsminga vaikystė... Argi neprisimenate, kai vaikystėje norėjote tapti kosmonautais, policininkais, daktarais arba šokėjais? Kai svajodavote apie tai, kokie būsit didvyriai, kaip gelbėsite žmones nuo pavojų... O gal prisimenate kai pirmą kartą gavote nuo tėvų lupti? Ir kaip tada ant jų širšot... Taip, tai buvo taip seniai... Gal dar nepamiršot savo pirmosios meilės? O taip, jums atrodė, kad tas žmogutis yra vienintelis, kurį kada nors mylėsite... O kaip dažnai pasitaikydavo, kad vaikiškai pamildavote vyresnį pusbrolį arba vyresnę pusseserę...
      Prisiminkite, kaip gera buvo būti vaiku: nebuvo jokių rūpesčių, galėjote negalvoti, kaip geriau parašyt kontrolinį, egzaminą, arba kaip kuo daugiau uždirbti ir išmaitinti šeimą. O kodėl dabar neleidžiate sau pabūti vaiku? Vaikiškai pasvajoti... Kodėl? Nes manote, kad apsijuoksite prieš visus žmones. Bet išties, jei vidurį baltos dienos, atsistoję ant kelio pradėtumėte dainuoti „Du gaidelius“, ką kas pagalvotų? Kad galbūt pabėgot iš durnyno... O gal, kad prisigėrėt? Na, o gal, kad šiaip esat nesveikas, tačiau, jei vaikas atsistotų ant kelio ir pradėtų dainuoti, niekas nė neatkreiptų dėmesio... Vis gi, pabūkite vaikais bent namuose... Juk svajoti niekas nedraudžia, tad pirmyn, nerkite į savo kosmosą, kuriame galbūt gyvena jūsų proproproproproproprosenelė. Gal ji gyvena didelėje žvaigždėje? Nuskriskite į ją, pasisveikinkit su savo tolimąja giminaite. Pasikvieskit draugų, pažaiskit kosmofutbolą, na, o dailiosios lyties atstovės prisikvieskit draugių ir demonstruokit kosmodrabužių parodas... Sėkmės savo svajonių ir stebuklų šalyje, kuri šįkart priklausys nebe Alisai, o jums.