Linai

Iš akių man išskobė šaukštu rudenio lietų.
Naktis pavertė auksu, o dienas – rutina.
Žodžiai degino skaudžiai, plėšė žiedlapius vėjo.
Šaltis glaudė, ramino, šildė rankų darna.

Išskaičiavo, išglostė plaukus liepų alėjos.
Nuvilnijo padange vėl jazminų malda.
Proto prieglobsčiu tapo švelnus mėlio pavėsis
Darbo kūną įvaldęs protas virto jėga.

Ir gyveno jie taikiai, du pasauliai it vienas.
Vienas kito paklaikę jie sujungė jėgas.
Vėjas nešė vien lietų, saulė – giedras dienas,
Taip ir kėlė iš lėto lino stiebas rankas.

Augo, keitės mėlynas lino žiedas vaiskus.
Trynė rankomis klydę, kad bus derlius skurdus.
Ir užaugo laukymėj daug mažyčių akių,
Žvelgė, tyrė galybę ir žmonių ir veidų.

Klupdė prakaitą rankom, aršios saulės spygliais,
Rovė liną kaip dagtį, rišo pėdų glėbiais.
Ir užmigdė mažytes lino stiebo skrynias,
Kad galėtų atgimti ir gyvenimą tęst...

(P. S. Mėlis čia kaip lino sinonimas)