Kai pageltę medžių lapai krenta žemėn

Pastarosiomis savaitėmis man ramybės neduoda viena niūri mintis.  Kad ir kaip stengiesi nuo to bėgti, negalvoti, tačiau nejučia ji ir vėl užplūsta. Užplūsta ir priverčia susimąstyti, ar tai ką taip stipriai jauti gali būti tiesa. Matyt, ruduo dėl to kaltas. Kada daugiau jei ne rudenį mąstyti apie gyvenimo laikinumą ir trapumą. Kai matai gelstančius ir krentančius lapus, nejučia imi jausti, kad ir tavęs vieną dieną nebeliks šiame pasaulyje, kad kada nors ateis ir tavo gyvenimo ruduo. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad tokio „rudens“ aš nesulauksiu. Kartais klausiu savęs, ar aš jo noriu sulaukti?.. ar aš dar noriu gyventi?.. ką daryčiau jei ši diena būtų man paskutinė?
Vienareikšmiško atsakymo į šiuos klausimus aš nerandu ir turbūt niekada nerasiu... o ir šių klausimų nebūtų, jei atsakymas į juos būtų žinomas...
Niekas nežino, kiek mums dar lemta būti čia.. galbūt mums liko diena, gal mėnesis ar metai, o galbūt keliasdešimt.. bet argi tai svarbu? Svarbiausia yra gyventi prasmingai ir mokėti džiaugtis tuo, kas tau skirta šiame pasauly...
Dažnai girdim sakant, jog svarbiausia ne kiekybė, o kokybė, tačiau kai kalbam savo gyvenimą, apie savojo aš egzistavimą, vargu ar kas pasirįžtume išmainyti dešimt gyvenimo metų į vieną mėnesį... Taip pasireiškia kiekybės troškimas, o kokybė lieka šešėlyje.. Gal mes bijome mirties? To netikrumo, nežinomybės, kas yra anapus, o gal mes tiesiog dar norime pabūti čia, dar turime dėl ko gyventi, turime tikslą, kurio privalome siekti?
Gyvenimas be prasmės, be tikslo nieko vertas, o ir pats žmogus jaučias tuščias, jam visai nerūpi tai ar jis mirs šiandien, ar ryt, ar po dešimties metų.
Kad ir kaip ten bebūtų išmokime branginti kiekvieną dieną, galbūt ji mums paskutinė, nepamirškime artimiems žmonėms pasakyti, kaip juos mylime.

Gyvenimas juk toks trapus ir nuostabus...
2005-10-28