Kur rašo be

Rankose ginklas - pilna apkaba.
Tyliai slysta patronas į lizdą,
tuoj ištykš galva lyg virtuvės
plytelė pametėta į orą iš seno balkono.

Lavoną užkas kur nors griovyje,
kur sliekų ir rupūžių pilna.
Tebūnie šiltas pūvantis vanduo
ir gera draugija guoly paskutiniam.

Ilgainiui jo pasiges - gal kaimynas,
o gal darbdavys. Policija šiaip
ne taip reidą surengs. Už slyvų
trauktinę ir raugintus kopūstus.

Ilgai jo ieškos, vilties ramybėj
nepaliks, skambės intrigų muzikytė
o kulka taip ir liko ištaškytoj
galvoj. Nieks neieškojo cirke tiktai.

O ten kūrėjas gyveno, senas kaip
tas sportbatis patvorėj tavo kaime.
Jis, invalidas vargšelis, šliuožė
iki stalo, kur buvo gelsvas

vokas su raitytu neįskaitomu
laišku. Matyt policininkams
ar giminėms suklaidinti.
Šiaip ne taip senelis įskaitė:

„Užmušti tuos, kur rašo be rimo“.