Prakeiksmas

Mindaugas stovėjo ant upės kranto ir nerimastingai žvalgėsi. Žvilgsnis užkliuvo už verpeto. Jis suko medžio lapą, kuris, tarsi nenorėdamas būti įtrauktas į sūkurį, stengėsi ištrūkti. Stebėdamas lapo pastangas, jaunuolis vėl sugrįžo į savo neilgo gyvenimo peripetijas. Taip, jis turėjo motiną, tėvą, seserį, brolį, o dabar vienas it pirštas stovi ant upės kranto ir sustingusiu žvilgsniu žvelgia į drumzlino upės vandens kamuojamą lapą.
Jį, dar visai mažutį, tėvas parsivežė į nedidelį miestelį. Tėvą ir motiną išskyrė alkoholis. Kaip nebūtų keista, tačiau kilnodama stikliuką motina visiškai užmiršo turinti mažutį vaikelį. Ji jau atgulusi amžino poilsio vietoje, tačiau klausimas, kodėl nė karto nepasidomėjo juo, neduoda ramybės. Kai nuvažiavo aplankyti motinos kapo, kaimynė pasakojo, kad jis, mažylis, likdavęs vienas, tad tėvas jį rasdavo užkimusį nuo verksmo ir alkaną, nors namuose maisto netrūko. O tėvo būta darbštaus. Vos keletą metų pagyvenęs vienas, sutiko kitą moterį. Šeima nutarė pasistatyti namą. Kai prasidėjo statybos, šeimą aplankė gandras. Mindaugas džiaugėsi sesės ir brolio gimimu. Jam buvo nė motais, kad netikroji mama jį aplenkdavo gardesniu kąsneliu ar naujesniu rūbeliu. Net neįpusėjus statyboms, jauna moteris sunkiai susirgo ir išėjo Anapilin. Tėvas dar labiau ėmė rūpintis vaikais ir vis mažiau – savo sveikata.
Atšventę sesutės penkioliktąjį gimtadienį vaikai tapo eilinės tragedijos liudininkais. It didžiulės audros palaužtas, staiga mirė tėvas. Trylikmetis Tadukas ir sesuo Birutė persikėlė gyventi pas tetą, tačiau ši juos priglaudė tik tam, kad pasinaudoti našlaičių pašalpomis. Po gerų metų Birutė paslaptingai dingo, o Tadukas buvo atiduotas į internatą. Po trejų metų Mindaugas gavo žinutę į mobilųjį telefoną nuo sesers: „Man viskas gerai. Gerai uždirbu. Nesirūpinkit“. Dar po pusmečio Mindaugas parsivežė broliuką pas save, nes namas buvo beveik įrengtas, o pats nepajėgė rūpintis broliu. Tadas labai mėgo piešti kryžius ir žvakes, be to, jis buvo geras sportininkas. Mindaugas didžiavosi broliu, bet nežinojo, kuo šis užsiima, kai dirba. Kartą grįžęs iš darbo Mindaugas rado brolį pasikorusį. Savo atsisveikinimo laiške jis rašė: „Mes visi trys palikti likimo valiai, nes mus prakeikė gyvenimas. Nematau prasmės gyventi“. Stovėdamas prie karsto Mindaugas meldėsi ir prašė Aukščiausiojo, kad grįžtų sesė, nes yra kur gyventi, o ir netrūksta maistui pinigų. Po laidotuvių jis sužinojo, kad sesė verčiasi užsienyje prostitucija. Per kūną nuėjo šiurpuliai. Nejaugi Tadas buvo teisus?.. Gal jie, vaikai, tikrai prakeikti?..
Bėgo laikas. Kartą, eidamas į kapines, Mindaugas pamatė prie brolio kapo rymančią moters figūrą. Jam priartėjus moteris pasišalino. Priėjęs, jis pamatė neseniai uždegtas žvakutes ir tarp jų merginos nuotrauką. Atidžiai pažiūrėjęs į nuotrauką, jis atpažino seserį. Liūdnomis akimis ji žvelgė į tolį, o maldai sudėtos rankos tarsi prašė atitolinti prakeiksmą nuo jos artimųjų. Priglaudęs nuotrauką prie krūtinės, Mindaugas nuėjo prie upės, kur iš nevilties sušuko: „Už ką? “ O upė suko sūkuriuose lapus ir tylėjo.