jokių vaistinių

Kažkur buvom susitikę-
turbūt
Venecijoj
slėpiausi nuo saulės
tavo šešėly

taip-jau-išėjo,
kad skruostuose
po to radau
dar penkias raukšles
-
vis tiek prasiskverbė
šiltaburnė

o ramuma su išdeginta burna
kasdien-panikuoja

ir niekas netiki,
kad liko tik ramunės vidurys-
jis irgi geltonas,
bučiuoja mano kojas
kaip pleistras.

Tvirtu stuburu
netvirtai ritas prisiminimai
ir kai pasiekia kojų pirštus-
jau galima suklijuoti
nutilusiais pleistrais.

Sudilusiom lūpom
gervių stebėjimo bokštelyje
kedenasi plunksnas
mano ramybė
-
kad ir kiek žiūri į prieky,
visai kaip Niujorke-
miestas be pabaigos
ir jokių vaistinių.

Tik medum išteptos lūpos
ir užtrauktos užuolaidos
nes amžinai noris
miegoti
tarp ramunės kritusių žiedlapių

nubunda
sugijus už du,
atitraukia užuolaidas
ir šoka nuoga
šiltaburnė.

Drąsi,
juk stuburas tvirtas.