Gėlės vaikosi, nors aš ne hipis.

Rašau, rašau...
O gėlės bėga panosėj.
Greičiau, greičiau...
Ir tada aš joms liepiu sustoti.

Paklūsta – pripratusios prie vergovės,
Nes buvo lelijos – žuvų palydovės.

Baikite sekti, užtenka ir medžių,
Su paranoja tikrąja gyventi nenoriu.
Jie ošia, lankstos, o jūs dar ir kvepiat
Nereikia man jūsų. Per vėlu man į rojų.

Reikia maskuotis – kamufliažas vilioja ramybę,
Katė ant palangės jos prašo.
O aš pats neturiu a nė trupučio
Ir kam turėčiau teikt pirmenybę:
Koncentruotai harmonijai ar keturkojui betūpinčiam.

Ateik čia, ateitie,
Būk su ja, dabartim,
Priglausk ir neleisk grįžčioti –
Ji per kvaila, kad suvoktų pati
Kad praeitis per toli
... trokštant niekaip nepakeisi.

Gėlės išnyko. Medžiai taip pat -
Menu aš dar juos ir užmirštu iškart.