Dienų grūdeliai

Vidurvasaris  alsavo  pamiškės  pievoje  tarp  žydinčių  žolynų.
Ant neišvaizdžios smilgos šluotelės ropinėjo vabaliukas. Šalia  puikavosi  ugniažiedė  aguona.  Virš žolynų, vis pasižvalgydama tai šen tai ten pamažu sklandė gėlių fėja. Pamačiusi ugniažiedę aguoną, fėja atsargiai nusileido tarp jos šilkinių žiedlapių. Norėdamas pasigrožėti atskridusiąja, vabaliukas patogiai įsitaisė smilgos šluotelės minkštoje viršūnėlėje. Jis puikiai girdėjo  keistą aguonos ir gėlių fėjos pokalbį. Jos kalbėjosi apie gyvenimo laikinumą ir amžinumą... Vabaliukas,  gerai  nesuprasdamas pokalbio esmės, šūktelėjo fėjai – gal ji kartais žinanti, o jis, ar amžinai gyvensiąs?
Fėja pažvelgė į smalsųjį vabaliuką ir pasakė, kad jis gyvensiąs tiek dienų, kiek aguonos galvutėje, ant kurios ji dabar sėdi, bus grūdelių tuo laiku, kai jis apie tai pagalvos. Vabaliukas,  žinodamas, kad grūdelių aguonos galvutėse būna labai labai daug, ir, neįsigilinęs į fėjos atsakymo esmę, laimingas nuropojo nuo smilgos.
Jis visą vasarą ramiai darbavosi savo pievelėje.
Atėjo ruduo.
Kai  vėjas gūsingais  pirštais paliesdavo ir palinkusią, bei parudavusią aguonos galvutę, ant kurios vasarą sėdėjo gėlių fėja, pro jos atsivėrusius  langelius  išbyrėdavo juodi  grūdeliai. Kai kurie nukrisdavo ir į vabaliuko  pievelę. Kartą, atsitiktinai pamatęs grūdelį, vabaliukas  prisiminė gėlių fėją. Tik  dabar pagalvojo  apie jos atsakymą... Jam parūpo – o kiek grūdelių  dar yra likę jam skirtoje aguonos galvutėje, kuri dabar parudavusi ir net palinkusi? Kiek dienų jis dar gyvens?  Jėgų užlipti aguonos stiebu nebeturėjo, senatvė buvo išklaipiusi kojytes, todėl, kai pamatė prabėgančią lauko pelytę, paprašė pažiūrėti kiek grūdelių dar yra likę toje aguonos galvutėje.  Paaiškino ir kodėl jam tai taip labai svarbu.
Pelytė vikriai  užlipo ir pažvelgė  pro pravirą aguonos  galvutės langelį  vidun.  Ten  gulėjo  tik  vienas  grūdelis...
-Čia  dar  daug  daug  grūdelių! - sušuko ji iš viršaus. -  Man sunku  suskaičiuoti, - ir,  nučiuožusi stiebeliu,  pasislėpė.
Nurimęs vabaliukas  šiaip  taip  užropojo  ant mažo, rudens saulės pašildyto, akmenėlio.  Užmigo.  Pro  šalį šokavo,  linguodama  ilgąją uodegą,  kielė... ir... sulesė...
Tai mačiusi pelytė pagalvojo – kaip gera nežinoti savo gyvenimo dienų grūdelių kiekio.