***

Ateis ant blakstienų,
Atskris ant klevo lapo,
Atplauks ant šiaudo,
Prabus iš rožinio sapno.
Tik tas, kas brangins ir mylės
tave už viską labiausiai pasauly.
Tas, kuriam atiduosi save, kad apgintų
nuo žiemos ledinio veido, saugotų nuo
vienišo lietaus, paguostų, kai vienatvė,
ilgesys ir gilus atodūsis brausis pro langą.
Ir tas, kurį tu mylėsi ir branginsi už viską
labiausiai pasauly.
Tas, kurio akimis matysi saulėlydį ir
praslenkančius besikeičiančius metų laikus.
Ir tu tikriausiai net nepastebėsi, kai jis,
vieną rytą praeis tau pro šalį,
Ir kaip pirmąkart vėl atmerks tau akis,
Kad paskutinįkart galėtų jas užmerkti.
Tai tas, kurį tu vadinai - Gyvenimu...