paskendes horizonte . . .

Platūs ąžuolo lapai liūdi nuleidę galvas. Šypsenos jų žalume žmogus nebemato, tačiau privalo atlikti tai, ką pradėjęs. Sidabrinį kirvio kotą lepina šilti saulės spinduliai, o čaižus jo trenksmo į medį garsas skamba tarytum rauda. Žinoma, ąžuolas nenori kristi, tad stipriai įsikanda žemę visomis šaknimis. Deja, suskambus dar keliems skaudaus gongo dūžiams, jis krenta... Kaip garbingas karys, atidavęs visas jėgas mūšio lauke. Žmogelis nusišluosto sūrų prakaitą, numeta nusikaltimo įnagį tolyn, ir supranta, jog šis medis sukaupęs tiek patirties, kiek jis, jeigu nieko nesiims, nesukaups per visą gyvenimą... Žmogaus veide iššoka nauja raukšlė, galbūt iš nusivylimo, tačiau jis nusprendžia būti tvirtu, kovoti ir niekada nepasiduoti.
  Išaušta gražus rytas. Plačių pečių, neišraiškingo veido, tačiau itin gražių mėlynų (kaip vandenynas) akių vyras ruošiasi darbui... Pasiruošimui jis neturi daug laiko, todėl skubiai nubėga į sandėlį, iš kurio ištraukia kelis darbo įrankius. Skuba, tačiau juda iš lėto. Kerta, pjauna, galiausiai kala... Kuria... Nenori elgtis neapdairiai, todėl skuba tiek, kiek mano galįs skubėti. Žmogelis prisimena, jog kažkur spintoje stūkso senas močiutės audeklas. Šis prisiminimas jam atplukdo gaivią džiaugsmo bangą ir valingo vyro veide gimsta nauja, nuoširdi šypsena. Valtis paruošta!
  Žvaigždės palydi žmogų tolimon kelionėn. Jis nežino, kur plaukia, bet turi svajonių, troškimų, siekių... plaukia lėtai, tačiau skuba, saikingai... Švelnus vandenyno kvapas ir ramus vanduo žmogui teikia didžiulį džiaugsmą ir jis plačiais mostais irkluoja toliau. Staiga kiek tolėliau išnyra salos eskizas. Priplaukęs arčiau žmogelis išvysta daugybę nematytų vaisių. Jis žino, kad valtyje yra pakankamai maisto atsargų, tačiau neragautas skonis jį suvilioja. Žmogus pradeda irkluoti greičiau, neatsakingai, skuba, tik staiga – „trekšt“ – lūžta irklas atsitrenkęs į negiliai dugne stūksantį akmenį. Nuliūdęs kelionės dalyvis pasiekia krantą ir prisirenka taip norimų vaisių. Žinodamas, kad neturi daug laiko, jis lipa atgal į valtį ir plaukia, tik šįkart teturėdamas vieną irklą...
  Vaisių skonis ne toks skanus, kai jų kaina tokia skaudi. Tačiau žmogelis stengiasi užmiršti tai, kas įvyko, stengiasi gyventi dabartimi... Kyla šioks toks vėjas ir jis iškilmingai iškelia bures – seną močiutės audeklą, įgavusį naują, garbingą paskirtį. Vieniša valtis žaidžia su vėju. Žmogus džiaugiasi pasirinkęs teisingą kelią, ilsisi ir švilpauja Čiurlionio simfonijos „Jūra“ melodiją...  Artėja naktis. Vandenynas netikėtai praranda užsitęsusią ramybę. Žmogelis neišsigąsta, nes žino, kad bijoti beprasmiška. Jis stipriai čiumpa už irklo ir pasiruošia kovai... Dar galima apsisukti, plaukti atgal, tačiau ryžtingai nusiteikęs žmogus nusprendžia plaukti tiesiai. Bangos siūbuoja vis stipriau ir stipriau, tačiau valtis, tarytum Dovydas prieš Galiotą, tikisi nugalėti. Jos denyje gausu vandens, tačiau žmogus nežino, ar tai prakaitas, ar ašaros, ar lietus... Drąsuolis pasiryžęs įveikti šį vandenyno išbandymą... Didžiulė banga rikiuojasi valties priešakyje. Žmogelio akys nė akimirkai neatsisuka atgal. Jo žvilgsnis tiesus, bauginantis, kupinas drąsos. Stipriai sušvilpia vėjas, duodamas startą kovai, kurioje negali būti lygiųjų. Varžovai suremia ginklus. Valtis kopia į bangos viršūnę, žmogelis nuožmiai tranko ją irklu ir prisimena, kad neteko antro... Akimirka pakvimpa pergale, tačiau prisiminimas priverčia drąsiaširdį sudvejoti ir banga, parodydama savo didžius nasrus, parverčia jį ir jo valtį žemyn... Girdisi bangų fanfaros.
  Namelyje, netoli paplūdimio, gyvena berniukas. Jis prieina prie lango ir mato, kaip kažkas toli vandenyje atsispindi... „Galbūt tai nukritusi žvaigždė“? - pamano berniukas ir greitai nubėga prie kranto. Palypėjęs aukščiau, ant uolos, jis supranta apsirikęs. Toli horizonte skęsta žmogus! Jaunuolis dar bando kviesti pagalbą, šaukia, tačiau jo negirdi net besišypsančios žvaigždės... Nuliūdęs jis suklumpa. Bangos švilpauja Čiurlionio „Jūros“ melodiją...
  Berniukas paima sidabru spindintį kirvį ir lekia į girią. Širdis plaka greitai, bet drąsiai. Ji ruošiasi naujai, kupinai iššūkių, kelionei. Vienintelis berniuko troškimas pasistatyti tvirtą valtį ir plaukti tol, kol pasieks tikslą. Jis nežino, kad jo laukia daugybė pagundų... Jis nežino, kieno žvilgsnis lydės jį skęstantį toli, horizonte.