Mielės

Tupėdama už agrasto krūmo, Viktorija šlamštė pusžalias uogas. Atrodė, kad jos niekas nemato, tačiau akyla kaimynės akis pastebėjo baltapūkę galvelę ir pradėjo šaukti, kad vagiamos uogos ir ji neturėsianti iš ko virti uogienės. Vos dešimtį metų turinti mergytė susigūžusi kūrė iš kaimynės sodo, kad ši, nutvėrusi už pakarpos, nenutemptų pas motiną. Jeigu papultų į kaimynės rankas – nieko gero nelauk, nes aplups ausis ir apskųs motinai. Na, o motina, nepakęsdama gėdos, prilups diržu. Sėkmingas ištrūkimas iš svetimo sodo tarsi ir pavyko, tačiau kaimynė, nieko nelaukdama ir garsiai bumbėdama, nuskubėjo pas Viktorijos motiną. Mažoji uogautoja gavo pylos, tačiau laikui bėgant motinos pyktis atlėgo.
Vaikiška nuoskauda dėl kaimynės skundo, kad buvo nuskinti keli žali agrastai, labai įskaudino mažąją, be to, nuo piktos kaimynės nukentėjo ne tik ji, bet ir kaimynų Petriukas – vienmetis draugas. Jiedu dažnai sugalvodavo kokių nors eibių, kartu žaisdavo. Petriuko motina dirbo netoliese esančioje kepykloje, kur keletą kartų savaitėje eidavo užmaišyti bandelėms tešlos. Petriuko ir Viktorijos būta sumanių. Jie nukniaukė gerą gabalą mielių ir kaušą cukraus. Maišė tol, kol gavosi vientisa masė – supylė kaimynės išvietėn. Vasaros būta karštos, tad mielės atliko savo darbą. Iš būdelės pradėjo lipti turinys, o kaimynė, rėkdama ir kaltindama viso pasaulio žmones, dar ir stebėjosi, kas gi atsitiko. Po keleto dienų piktoji kaimynė pradėjo ieškoti kaltininkų.
Petriukas ir Viktorija tyliai džiūgavo, atkeršiję kaimynei už tai, kad tėvai jiems nekaltai lupdavo kailį, ir dar už tai, kad ši mėgo apkaltinti vaikus ir nebūtais dalykais. Jei vaikai pravažiuodavo dviračiu ar ilgėliau varinėdavo kamuolį gatvėje, garsiai rėkdama juos vaikydavo, skūsdavo tėvams. Be to, vaikai iš suaugusiųjų girdėjo, kad ši skleidė neteisingas apkalbas apie kaimynus.
Mielių atvejis tarsi pakeitė kaimynę. Ji daugiau be reikalo nebevaikščiojo pas kaimynus ir nebeapkalbinėjo jų, o vaikus ėmė vaišinti saldainiai, uogomis ir kitais gardumynais. Vaišindama klausinėjo, ar šie nežiną, kas galėjo jos išvietėn pripilti mielių. Petriukas ir Viktorija taipogi buvo vaišinami ir apklausinėjami, tačiau, išpūtę akutes, sakėsi nieko nežiną. Tik vėliau jie sužinojo, kad šios moters nemėgo visi kaimynai, tad ji dideliame žmonių būryje negalėjo rasti kaltų. O kaimynai, paslapčiomis juokaudami, kalbėjo, kad ši, matyt, taip įskaudino žmogų, kad tas neapsikentęs sugebėjo išradingai ir su kaupu atsilyginti.
Petriukas ir Viktorija suaugo, kaimynė seniai atgulė kaimo kapinėse, tačiau istorija apie mieles vis dar sklando kaimynų tarpe, kurie lig šiolei nežino, kad piktaliežuvę moteriškę pamokė du mažamečiai vaikai.