Jau be svajonių

Žmonės nesupranta kaip dirbti žemę. Jie trys ją dirvoja ir nesupranta ką daro. Aria su visais pasididžiavimais, tačiau kenčia, skausmą. Jie paprasti ir nenuovokūs. Kartais suklumpa ir apsimeta patyrę skausmą ir dar prie to apsimeta koks tas skausmas įspūdingas ir jį jie iškenčia. Ir dirba toliau su savo pasididžiavimais – dirbtinais. Laikosi keistų papročių, kaip nusiplauti veidą penkis kartus ir kas antrą kartą plaunant nosį išsišnypšti. Kartais valgo viską ko nenorėtų valgyti, bet jie jaučiasi galingesni padarę tai kas jiems nepatinka. Kartais jie nemato, kad nebeturi svajonių ir paprasto idealizmo ir jie miršta, nelaimingi (?). Vakarais jie nesapnuoja, tik miega ir vaduojasi pabudimu, nes miegas tampa tai šlykščia rutina. Rangosi jie apie didesnius ponus, bet tie ponai rangosi apie didesnius niekus, kartais apie negyvus daiktus.

Vakar arė trys žmonės ryžių dirvoną ir nė vienas iš jų nepasiteiravo kaip kitam sekėsi, nors dirbo metru viens nuo kito. Jie pailsę sustodavo kaip robotai tris sekundes pailsėt ir toliau kibdavo į darbą. Nė vienas neprastesnis už kitą, tačiau visų kaktom ir kaklais bei nugarom tekėjo nuo sūrymo sutirštėjęs prakaitas. Prikepusios, pūslėtos rankos prie plūgo laikėsi it lentos sukaltos viena į kitą storomis vinimis ir jie nejuto, kad kažką laiko, tos rankos tik kėlėsi – aukštyn, žemyn, niekas tų variklių rodos nesustabdys. Tai amžinasis žmogaus variklis, kuris vejamas saulės juda primerktų akies obuolių horizontais, tik jie siauri ir visai artimi. Tie žmonės nebegirdėjo vėjo šnarėjimo šalia besidriekiančiose žolėse ar vandens telkšojimo netoliese prisemtam ryžių baseine. Kadangi darbas ramybės nesuteikia. Jis toks tvankus, bet nuoširdus ir jie kenčia jį su pasibjaurėjimu, kuris netikėtai gali virsti tuo išsivadavimu, tik reik daugiau ištvert, daugiau padaryt, nes jie tiki, kad tai bus tas nirvanos kelias. Po daugiau nei aštuonių valandų juodo dirbimo, tai buvo šiek tiek apgaulingiau nei jie tikėjosi. Vargai buvo užmiršti, vienai nakčiai. Valgis pasitarnavo kaip maistas, lova kaip miegas, šalimais gulintis žmogus kaip trukdis. Bet kur tikėjimas jiems reikalingas, ar jie išdrįstų pagalvot net apie tokius dalykus? Svarbiausia bus sugrįžt į tą patį lauką ir atkartot kiekvieną judesį taip pat kaip ir atliko vakar, liks ramybė kančioje ir ten jie ras savo apgaulingos laimės kelią. Nereikalingi čia sapnai ir svajonės. Tai bus rakinami aitvarai medžiuose, nebeišskris jie iš šakos su savo suplyšusiais sparnais. O reikia ir gyventi, nepaisant kažkada puoselėtų vaikystės sapnų.