Nenuleiskite rankų, jei pavėlavote į traukinį

Neišgalvotos istorijos pabaiga lyg pasakos, sentimentalius hibridus skatinanti susigraudinti, kietaširdžius ištarti - ir kas čia tokio?, cinikus - gardžiai pasijuokti, liūdnojo vaizdo riterius - naiviai nusišypsoti...
  Tai vienos dienos nuotykis, kupinas įvairiausių žmogiškųjų pojūčių-džiaugsmo, liūdesio, vilties ir beviltiškumo... O pabaiga - kaip nuotykinio filmuko su happy end'u. Tad pats laikas būtų atsukti juostelę ir sugrįžti į pradžią, t.y. vieną ankstų ir sauletą vasaros rytą, kurį mūsų akys išvydo Prancuzijoje, Taize vienuolyne, apie 120 km nuo Lijono.
Ech, ne šiaip sau paminėjau Lijoną... būtent tą rytą, besnaudžiant bažnyčioj ir per sapnus begirdint skambias giesmes, mano didįjį smegenų pusrutulį pasiekė kilni mintis, jog reikia išvysti Lijoną. Mišių eigoje buvo sukurptas strateginis planas ir tuoj pat pristatytas draugei. Už dešimties minučių mes jau trypėme kelelio, vedančio link Lijono, šalikelę. Stovėti neteko nei penkių minučių (apskritai, kažkodel skirtingai nei tėvyneje, Prancuzijoje tranzavimo ceremonija tetrunka vos keletą minutėlių) ir mūsų bežodę kalbą išgirdo tikras keistuolis aviantiūristas ispanas, tikrai nepasižymintis poliglotiniais sugebejimais (angl. mokėjo ne daugiau trisdešimt žodžių), besibastantis po Pietų Europą senu, mėlynu mašiniuku, virpančiu nuo čigoniškos muzikos garsų. Kaip supratome, jis dar pats nebežinojo, kur važiuoja, todėl mielai sutiko pavežti mus iki pat Lijono. Kol mašiniuko variklis ritmingai traukė sutartinę su čigoniška melodija, mano mintys buvo paskendę kažkokiame dievo pamirštame Ispanijos kampelyje, regint tamsius, vėjo kedenamus garbanotus plaukus... ir girdint švelnų balsą... ką, jau atvykome? Ech, kodėl?.. (laukia tęsinys)