Liūliuokimės

Mūsų Dievai melancholiškai žiovauja
ir gulasi į balto marmuro lovas. Smilksta
išmėtytų taurių šukės. Apsigaubė vakaru
aukšti ir nykūs langai.

Čia veidrodžiai prisimena tavo krūtų
brangakmenių blyksnius, akis - ašarotas šviesas
ir tavo lūpas - mano suguloves,
jų nuodėmės tvaiką, liguisto nerimo chaosą.

Mylėti man jau nebesmagu,
Žudyti - gal kiek per dramatiška.
Tad Dievai meluoja lūpom,
kurių tokia ir pareiga -
gyventi ir apsimetinėti.

Jau per vėlu Šventajam Karui,
Per vėlu seniems tavo lūpų vingiams!
Linksmieji pasakų nykštukai suseno,
prarado atmintį ir liūliuoja mus
karavanas, pasiklydęs
auksinio dykumų smėlio tvane.

Mes žinom, kas yra mūsų Dievų įgeidžiai
ir žinom, kad rubinai išsekę užgeso
O Viltis, apsisiautusi prašmatniais mundurais,
nulenkė žemai galvas.

Ir nebėra jėgų pakelti žvilgsnio
į tas per daug pažįstamas lūpas,
tą aksomiškai švelnų apgamą.

Ir nebereikia, visai mums nebereikia apsimetinėti.
Tad liūliuokimės, kai viskas jau atlikta.

Liūliuokimės, nes pavargę žiovauja
tavo ir mano Dievai, sugulę į balto marmuro
lovas. Smilksta išmėtytų taurių šukės. Apsigaubė
vakaru aukšti ir nykūs langai.