Keturios akimirkos tūkstančio natų voratinklyje

Kai ryte pabundi pažadintas besiskverbiančių pro užuolaidas saulės spindulių, kai prisimeni, kad naktį po langais šūkaujantys paaugliai neleido užmigti arba pats grįžai vos prašvitus, kai uodų patelės vakarėjant kesinasi į tavo jautrią  odą, o augalai darže laukia apsilankymo su kauptuku rankose, tu suvoki, kad tarsi ilgakojė gazelė atšuoliavo vasara!
Šis nuostabus metų laikas su savimi atneša mums šventę... Šventę tiesiogine bei perkeltine prasme. Visiems ji puikiai žinoma- „Vaikų diena“. Šia gaida norėčiau pradėti groti savo melancholišką melodiją. Tikriausiai ji Jums pasirodys nuobodi, pesimistiška, naivi, todėl tiems, kas nemėgsta liūdnų istorijų, patarčiau neskaityti. Šis pasakojimas nepateisins Jūsų lūkesčių. Jame nėra aprašomos egzotiškos šalys, prašmatnūs Europos miestai, pripažinimą pelnę viešbučiai, kurortiniai romanai ar iš kojų verčiančios linksmybės, tad iš anksto atsiprašau.
Pažadinta nežinomos rūšies paukščių čiulbesio, pašokau iš jaukios, per naktį sušildytos lovos:
- Aaa!!!  Tikriausiai vėluoju! Kokio velnio vakar basčiausi gatvėmis iki keturių ryto...
Klydau. Visgi spėsiu. Hmm... Apsirengti, pasidažyti, susišukuoti, pasipuošti „tauriaisiais“ metalais, pavalgyti, išgerti puodelį stiprios kavos... Pilna darbų, o aš kažkodėl stoviu vienmarškinė, besiblaškanti minčių sūkuryje.
- Mergyte, aš žinau, kad tavo reakcija nėra tobula, bet gal galėtum pasiskubinti? - griežtai pareikalavo „ponas”  protas.
Bėgu, pargriūnu, keliuosi, ieškau, metu, šaukiu, išpilu, sulaužau…Ir štai aš pasiruošusi- kaip visada žavinga ir nepakartojama! Gerai bent tai, kad kelionėje užtruksiu neilgai (juk prakaituoti autobuso „apartamentuose” niekam nepatinka). Kur gi tiksliai yra ta paslaptinga vietovė - Medininkai? Lieka kelios minutės, spėju įsijungti kompiuterį, „įeinu“ į internetą. „Vikipedija“  skuba man į pagalbą: „Searching... Searching... “ – manau pats metas susirūpinti „Etaneto“ teikiamų paslaugų kokybe. Hmm... Pagaliau! „ Medininkai- kaimas Vilniaus rajone, į rytus nuo Vilniaus, prie pat sienos su Baltarusija“. Viskas tapo aišku. Mane palietė Dievo pirštas, o protą, savaime aišku, nušvietė dangiškoji šviesa.
Daugiau nieko neatsimenu. Kelionę praleidau važiuodama užmerktomis akimis, gal net knarkdama. Viešpatie, o jei mano vaikinas girdėjo? Viju šalin pesimizmo persunktas mintis- juk jos dabar ne laiku ir ne vietoj. Pasukusi galvą, pamatau pilką pastatą. Iš aplinkinių kalbų suprantu, kad tai- mokykla, prie kurios šią svilinančią vasaros dieną vyks koncertas. Laukiu nesulaukiu. Akys nukrypsta į tolį. Tik bėda tame, kad mano regėjimas nėra pavydėtinas, todėl paeinu keletą dešimčių žingsnių į priekį. Medinė, žema, atrodo gana skurdžiai... Nejaugi tai scena? Visai šalia žiūrovų laukia sustatyti į eilę suoliukai. Tikėjausi ko kito. Pažiūrėsime, kokia gi bus renginio kokybė. Įvertinsime. Pažvelgiu į laikrodį. Liko marios ilgų bei nuobodžių valandų, o aš juk tokia nekantri... Pamatau išdykaujančius vaikus. Vaikai kaip vaikai- murzini, iš pasalų stebintys aplinkinius. Atsigulu ant žolytės tikėdamasi soliariumo poveikio savo odai. Išgirstu vis artėjančius balsus.
- Labas, - ištaria vaikiškos, laiko nepaliestos lūpos.
Atmerkiu pavargusius akių vokus. Mane apsupęs stovi būrys vaikų. Jausmas gana keistas. Pernelyg keistas.
- Sveiki, - nedrąsiai pralemenu.
Toliau pokalbis vystosi kitokia negu tikėjausi linkme.
- Ar turi atsigerti? - paklausia maždaug dešimties metų berniukas.
- Taip, žinoma, vaišinkitės, - pasiūlau.
- Ar galiu... Pasiimti... Visą butelį? -  šiek tiek susigėdęs ištaria pašnekovas.
Suprasdama, kad ištisą dieną turėsiu kęsti troškulį, mat šiose apylinkėse parduotuvių neaptikta, ramia širdimi paduodu vaikams limonadą. Vėliau pavaišinu saldainiais. Jie atrodo laimingi, akyse žaidžia kibirkštėlės, lūpose- nekaltos šypsenos. Po penkiolikos minučių pokalbio, mano naujieji draugai pradeda pasakoti savo gyvenimo istorijas. Išgirstu siaubingų dalykų. Smurtas namuose, tėvų apsileidimas, neatsakingumas ir apatija vaikų atžvilgiu, alkoholizmas, mažųjų naktys penkiese vienoje lovoje, kai vieno iš jų šlapimo pūslies funkcija nevisavertė- visa tai sukėlė gailestį ir liūdesį dėl to, kad šių vaikų gyvenimas nėra toks, kokio jie iš tikro  verti. Deja, ne toks, kokio yra vertas kiekvienas kūdikis, „darželinukas“ ar paauglys.
- Mane muša tėvai, pažvelk į mėlynes.
- Ar šiandieną gausime daug dovanų?
- Ši vasaros popietė skirta mums, galime linksmintis, ane?
- Tu nepaprastai gera, neskriaudi mūsų, neatstumi.
Visi šie klausimai, sakiniai, frazės apsupo mane iš visų pusių ir kaskart vis labiau stebėdavausi tokiu atvirumu visiškai nepažįstamam žmogui. Aš suvokiau, kad viskas, ką jie sako, yra nė kiek nehiperbolizuota tiesa, tačiau taip pat supratau, jog ne visi čia gyvenantys yra nelaimingi, neprižiūrimi, skriaudžiami. Nė neabejojau, kad tėvai juos myli, nes tik mylimi žmonės sugeba skleisti tokią šilumą, kokią man šią birželio pirmąją parodė mažieji Medininkų gyventojai.
Po kurio laiko jie išsilakstė, aš likau su vienuolikmete mergaite, kuri paėmusi mane už rankos pasiūlė apžiūrėti apylinkes. Bevaikščiodamos pilies griuvėsių takais, papasakojome viena kitai daug įdomybių- tai bent buvo juoko! Staiga ji mane apkabino ir tarė:
- Myliu tave, esi man geriausia draugė, niekada gyvenime tavęs nepamiršiu.
Sugniaužiau jos mažą kūnelį, bet ašaras, besiveržiančias iš gelmių, ačiū Dievui, sugebėjau sulaikyti. Nesuprasdama, kas dedasi, dar neatsipeikėjusi, suvokiau, kad kažkur bėgu, „tempiama“ mergaitės. Sustojome. Koncertas jau buvo prasidėjęs, tačiau aš nieko aplinkui nemačiau. Tik žalius medžius ir vaikus, su entuziazmu apžiūrinėjančius dovanas ir kepančius dešreles, užpilančius jas kečupu ir valgančius taip lyg laukiniai gyvūnėliai, kurie kaupia atsargas manydami, kad daugiau tokios palankios progos nebus. „O mes... Mes laikomės dietų, badaujame. Reikalaujame iš tėvų visko, ko geidžiame- nesvarbu, ar tai būtina,  ar nė kiek nereikalinga... “- pagalvojau.
Sėdėjau nuleidusi galvą. Prie manęs pribėgo berniukas, padavė pakelį grūdėtosios varškės su mėlynėmis ir ištaręs „čia tau“, paspruko. Buvo skaudu. Juk žinojau, kad man jis atidavė tai, ko galbūt pats niekada nėra ragavęs.
Greitai teko krautis daiktus ir keliauti namo. Pamačiau šalia savęs stovinčią tą pačią nuoširdžią mergaitę, laikančią balto popieriaus skiautę ir tušinuką. Paprašyta užrašiau savo telefono numerį. Iki šiol ji man neparašė... Gal ir gerai, kad neparašė...