Sunkiai nešantys lietų

Per padanges, per rūkstančius vėjų atodūsius.
Naktimis per gyvenimą, per saulės išdegintus klonius
Į skaudžiausią kelionę su tuščių delnų pakraščiais
Į užburtą srovę, iš kurios nieks niekada nepaleis...

Per pakalnę nekrykščiančią, per spygliuočių alėjas,
Per kruvinų stiklų krūvą, per vaiko raides.
Žingsniai skardūs, masyvūs sunkiai nešantys lietų.
Akys bailios, nebylios lyg matytų tai, ką dar gali prarast.

Išdabintos jau godos, skęsta beprasmėje juroje.
Satyra – tai viskas, ko jau nebeįmanoma suprast.
Per medinį aruodą, per artumą gimtinės
Mintimis per  voratinklius, per ražienų eiles.

Išsakyti jau žodžiai, naktys pelenus graibsto
Amžinų daiktų  vietose skęsta migla.
Atminimais jau puošiasi vėjų preliudijos,
Bet ausyse stingsta šalčiausia tyla...