Praeities šešėlio auka

Atsirėmęs į poliklinikos sieną, Darius dairėsi. Jam atrodė, kad visi praeinantys vengia į jį žvilgterėti. Rankos, sukištos į kišenes, drėko, ir jis suprato, kad jaudinasi. Pagaliau atėjo eilė. Laboratorijos darbuotoja, užsimovusi pirštines, mandagiai paprašė atsisėsti ir paraitoti rankovę. Žvilgterėjusi į gydytojo išduotą siuntimą, ji paruošė švirkštą ir pasiruošė imti kraujo tyrimą. Darius suvirpėjo nuo dūrio. Po nemalonios procedūros jis išėjo iš kabineto, o ausyse, it varpai, skambėjo gydytojo verdiktas: „Reikia daryti kraujo tyrimą, įtariu ŽIV“.
Keletas praleistų laive metų ir naktinės orgijos, išlipus svetimuose uostuose, lig šiolei jam sukeldavo šypsnį, bet dabar, pablogėjus sveikatai, prisiminimai virto košmaru. Namuose saviškiams jis nieko nesakė, nes bijojo, kad nuo jo nusisuks, nenorės bendrauti. Net ir saulėtas dangus jam pradėjo atrodyti apniukęs, nes nežinia jį smaugė ir neleido ramiai mąstyti.
Vaikinas nejautė laiko tėkmės, tik plėšdamas kalendoriaus lapelius suprato, kad atėjo tyrimų atsakymų diena. Šlapias nuo šalto prakaito jis, tarsi išgąsdintas žvėrelis, atėjo prie gydytojo kabineto. Laukimo minutės virto valandomis. Pagaliau seselė pakvietė jį užeiti. Ji žvelgė į Darių pilnu užuojautos ir baimės žvilgsniu... Jis be žodžių suprato tyrimų rezultatus: ŽIV.
Gydytojas pradėjo atsargiai aiškinti, bet Darius grubokai mestelėjo: „Supratau, sergu AIDS. Ką man daryti? “ Gydytojas nustebusiu žvilgsniu pažiūrėjo į pacientą.
Ir tada pro Dariaus akis, lyg pro rūką, prabėgo to laiko tarpsnis, kuomet nesusimąstydamas, kas jo laukia, gyveno linksmai ir palaidai.
Pas gydytoją Darius užtruko gana ilgai. Jam pasiūlė padaryti pakartotinus tyrimus. Kai atėjo į laboratoriją su nukreipimu, ta pati laborantė žvelgė į jį jau siaubo perkreiptu veidu, ir jis nematė tos malonios moters. Darius suprato, kad žinia jau pasklidusi.
Grįžęs namo, krito lovon ir iki vakaro žiūrėjo į lubas. Parėjus namiškiams, jis paprašė visus susirinkti į svetainę. Motina, tėvas, sesuo – patys brangiausi žmonės žvelgė į jį nustebusiais žvilgsniais. Visa, ką buvo sumąstęs pasakyti, išgaravo, it kamparas iš buteliuko. Jis tegalėjo jiems ištarti: „Aš sergu AIDS“. Ištaręs, išlėkė laukan.
Pirmoji atsitokėjo motina. Pratrūkus raudai, ji išbėgo laukan, bet Dariaus pėdsakai jau buvo atšalę. Motina šaukė jį vardu, meldė Dievą, kad sūnus sugrįžtų, bet tamsa tylėjo. Tik Dariaus sesuo, atsitokėjusi po košmariškos žinios ir išgirdusi motinos raudą, suvokė, kur galėjo būti brolis. Ji išbėgo į tamsą, ir tik jos šviesūs plaukai kurį laiką plaikstėsi.
Darių rado jų vaikystės slėptuvėje, kur abu dalindavosi slapčiausiomis paslaptimis. Susigūžęs, netramdydamas raudos, jis krūpčiojo žinodamas, kad nuvylė brangiausius jam žmones, išdavė jų pasitikėjimą. Toma atsargiai, kad neišgąsdintų brolio, kuris jai buvo pats brangiausias po tėvų, apkabino ir verkdama tepasakė: „Mes tu tavimi. Tu esi mano brolis, mums reikia gyventi, nes turime vienas kitą“. Tačiau Darius stumtelėjo ją nuo savęs ir riktelėjo: „Pasitrauk, aš tave užkrėsiu! “ Taip abu visą naktį ginčijosi, verkė, aiškinosi. Tėvai, lūkuriuodami jų, nesudėjo bluosto.
Pirmieji saulės spinduliai, pabučiavę namų langus, nuauksino dvi lėtai judančias figūras. Susikibusios, jos stūmėsi namų link. Kai vaikai įžengė į sielvarto ir ašarų perpildytus namus, tėvai suvokė, kad Darius yra, liks ir visada bus sūnus, o ne nepagydomos ligos, kurią pasirinko pats, auka.
Jiems nerūpėjo aplinkinių žvilgsniai, prakeiksmai, apkalbos. Jiems buvo svarbu, kad jis – žmogus, sūnus, brolis – yra greta jų.