Kava

Ramuma čiurlioninė į vandenį gręžias,
Gilumoj ta šviesa tarsi plauko sruogelės.
Lyg išlaužtas kaimyno ar draugo garažas –
Nei tau linksma labai, nei krūtinėje gelia.

Diduma tų vargų jau seniai surokuota,
Bet į dabartį trinas jų šiurkštūs akuotai.
Ir jausmai atbuli, ir suskaldytas protas –
Lyg mirtim nuteisti prie duobės surikiuoti.

Ir judėti sunku lyg per raistą Čepkelių,
Ir visi metūgėliai parudę, jau mirę,
Ir ta duonos riekė įdėtoji ant kelio,
Ir diena sudėliota kaip kelnės prairus.

Tik nostalgijos siūlas vis tįsta ir duria.
Ir apraizgo vyzdžius kaip voratinklio pūkas.
Ir toks skystas esi nuo grindų lig kepurės.
Ir vis juoda spalva tavo vidurius suka.

Pamažu nueini, nors ir kojom kreiviausiom.
Iškrapštai iš minčių paką rudą ir slidų.
Ir ugny karštoje iš širdies pasirausęs,
Puodo jausmą siurbi kaip kalbėjimą gido.

Ir pati minkštuma kaip arbūzo raudono,
Glosto gerklę giliai ir po širdį ropoja,
Kaip peralkusiam žmogui suvalgyta duona,
Kaip saldybė jausmų išgintųjų iš rojaus.

Ir išsiplečia vyzdžiai akių juodulingų,
Ir ateina šviesa po lašelį iš lėto,
Ir migla tarsi dienai praaušus pradingo –
Spindi jausmas širdy rasomis išsaulėtas.