Gyvenimas Po Maišu

- Valdemarai, tu tikras kad viskas taip ir turėtų būti? Nea.. Aš beabejonės neabejoju, bet, na... aš tiesiog norėčiau dar karta pasitikslinti- ar tu bent jau įsivaizduoji kaip tai reiketų daryti?
Dorolesa su viltimi ir prastai slepiamu nepasitikėjimu pažvelgia į savo būsimą jaunikį. Per dvi savaites, tą trumpą, bet labai aistringą laikotarpį kiek jie pažįstami, ji dar nė karto nebuvo suabejojusi Valdemaro sprendimais ar teisumu, bet šį kartą viskas  kitaip. Drėgmės pojutis priverčia atkreipti dėmesį į neįtikėtinai suprakaitavusius delnus. Baimė- šaltu prakaitu palengva šlaksto jos stangrų jauną kūną.
    - Mes  juk kastanedos vaikai, kaip manai, ar karlosas būtų pabūgęs tokio menkučio išbandymo? Ar drebėjo iš baimės kai kirto chuano kaktusus? Aišku, buvo ir baugių momentų, bet tai kaina už TIKRĄJĮ SUVOKIMĄ. Dykai niekas nedalinama, taigi- užsičiaupk, ir daryk ką liepiama!
Griežtas vyriškas tonas tikriausiai paveikė daviklius esančius kiek giliau nei trapi Dorolesos smegenų žievės pluta, tuos pačius kurie formavosi iš kartos į kartą, daugybę metų, kad padėtų lengvą protinę negalią turinčioms, tačiau kartu ir neišpasakytu, viską kompensuojančiu grožiu apdovanotoms moterims, išgyventi sunkiomis šiuolaikinės buities sąlygomis.
    - Gerai! - net net pati nustebo koks mechaniškas ir greitas sutikimas išsiveržė jai iš burnos. „Reikia kuo greičiau sutvarkyti šitą reikalą ir poto vėl bus galima užsiimti malonia, kasdiene veikla, tarkim pliurpti nereikšmingus niekus“ vėlgi už ją pagalvojo kuklutė nervų sistema.
Ant stalo, tvarkingai sudėlioti žvilgėjo ir pagarbią baimę Dorolesai kėlė ritualui reikalingi įnagiai. Valdemaras mikliais judesiais pradėjo paruošiamuosius darbus. Labai palengva, tarsi šviežias medus nuo šaukšto- į naujutėlį maišelį iš tūtelės bėgo klijai „moment“. Maloniai saldus kvapas užpildė visą kambarį. Maišelio šiugždėjimas,  įtempą bei milžinišką susikoncentravimą parodanti Valdemaro veido išraišką, tvirta, vyriška ranka gniaužianti tūbelę nuvijo paskutines abejones. „Bus smagu“- nejučia nusišypsojo.
    - Maukis!
Tvirtai, kaip kirviu nukirto jaunasis psychonautas, ir atkišo savo išrinktajai paruoštą maišelį.
    - Gerai!
Ta pačia intonacija, kaip ir anąsyk automatiškai sududeno Dorolesa, ir paskutinį kartą įkvėpusi tyro oro, pasirė į svaiginančią celofaninę bedugnę.


Nuo šiol pasaulis niekada nebus koks buvęs