Nemalonus malonumas (Merė ir aš; 2d.1 pav)

Elektrinis mikseris įsisuko piene, saldūs balti milteliai pasinėrė pieno putose; jos vis mažėjo į smulkesnius oro burbuliukus, lipo indo kraštais į viršų, kol pienas sutirštėjo, virsdamas kokteiliu - Marko kasdienine, statybine medžiaga.
Skaipe užsidegė langelis.

„Kur dingęs (šypsenėlė)... Nebemyli? Labai pasiilgau (mirksi akį) … Ne dar, ne … Bus tau siurprizas (velniukas) ir t. t... „
„Buvau užsiėmęs... Kausinėjo? (šypsenėlė)... Labai tavęs… Jos dabar nėra… Gražių rūbų… Trumpas geresnis… Gali ir be (merkia akį). Mėgstu ant šono (juokiasi) … Aš niekados neužmigsiu (merkia akį) ir t. t... Iki“

Išjungė langelį. Įtraukė gurkšnį nuslūgusių pieno putų.
Vėliau, tuščias pieno indas įkrito į sausą virtuvės kriauklę; netrukus įsijungė dušas, pakvipo skystu muilu, sienoje užgrojo radijo imtuvas. Stovėdamas, jis staiga atsiminė Reinę. Slidžios rankos nuslydo muiluota papilve... ir jis apie ją galvodamas, susijaudino; iškėlęs galvą, burna gaudė krintančio vandens lašus, regis, užuodė Reinės drėgnus plaukus. Kvepėjo jų medumi.
Įspaudęs baltą mygtuką, palaukė kol baigsis vanduo ir nučiupo už kabančio sienoje balto rakšluosčio.
- Punktualus tu, a? Gerai, - pasakė Danis, kai šis dar drėgna galva stovėjo tarpdury. - Tu kaip visada, ne?
Markas išsitraukė alų.
- Gersi?
- Vieną.
- Daugiau ir neturiu, - ištraukė tris.
Danis atrodė neramus. Atidarytas alus liko nepaliestas. Pažvelgė į sieninį laikrodį, ir atsisukės tarė:
- Klausyk, man reikia išeiti… Tu gali palaukti? Svarbu.
- Kur lėksi?
- Brolis pagalbos prašo. Kompas užstrigo.
- O kada jis atsikraustys pas tave?
- Nesuprasi. Rado meilužį, tai ir pas ką gyventi jau turi. Klausyk, palauksi?
- Ko man, - nusistebėjo. - Gyvenu apačioje, ateisiu vėliau.
- Ne, ne… Ar gali man padėti?
- Ko nori?
- Ateis Lara, tu jai tik pinigus perduok. Va, - padavė vokelį. – Sutariame?
- O ko taip staigiai?
- Nenoriu būti skolingas, supranti. Prieš valandą grįžau nesumokėjęs. Bet tai man ne problema, pinigų turiu. Perduosi jai?
Markas susiraukė.
- Jei tu čia rimtai, - lėtai apsuko voką, - tai visą, taip ir paduoti? – pasimetęs paklausė. - Na gerai. Dink tada.

****

Tylus barbenimas į duris, pravėrė kraštelį; pirmiau pakvipo kvepalai, tada, jis išvydo ją, Larą.
Ji šyptelėjusi, ranka pastumė duris.
- Kur Danis? – paklausė drąsiai užėjusi į vidų ir atsisukusi. – Tu vienas?
Rankoje laikė įsikibusi lengvą rankinuką, tos pačios spalvos kaip ir jos smailūs aukštakulniai. Trumpa suknelė gilia iškirpte, per kurią žvelgė susiglaudusios krūtys buvo jai, tikrai per didelė. Lara perbraukė ranka jos šonu ir nuėjo tiesiai į kambarį, lyg čia jau senai gyventų.
Markas nusekė iš paskos sklindančiui aromatui, atrodo iš jos suknelės, surištos ties plonu liemeniu. Ji plevėsavo jai tarp tiesių kojų.
- Čia tau, - padavė pinigus sugrįžęs iš kambario, ten kur juos buvo palikęs, jos belaukdamas.
Ji greitai paėmė ir atplėšusi užklijuotą voką, suskaičiavo.
- Teisingai? – paklausė, norėdamas įsitikinti.
- Žinoma.
Ji pažvelgė į jį ir paslėpus pinigus, savo juodomis akimis, viliokiškai jam nusišypsojo.
- Tu apie mane girdėjai, taip?
Markas kvailai šyptelėjo.
- Tu ko nors bijai? Aš tavęs neišduosiu, - pasakėjai abejingai.
- Žinoma, kad ne. O ką tu žinai?
- Na, tai visai nesvarbu. Gali jau eiti.
Nuskambėjo neįtikinamai: per tyliai. Kitaip, nei visada jam pavykdavo.
- Bet Danis prašė jo palaukti,  – nesiruošė pakilti. - O tu manęs nenori?..
Šitai buvo netikėta. Markas atsisėdo priešais ją.
- Pinigų už seksą nemėtyčiau. Tad geriau išeik.
Tai buvo geriausias paaiškinimas, antraip, jis tikrai meluotų.
- Pinigus jau davei.
Ji pakilo ir persėdo pas jį. Ranka atsidūrė tiesiai ant sukietėjusio jo taikinio. Markas nesujudėjo, nežinojo kas bus toliau.
Lara kilstelėjo savo suknelę ir apsižergė jį per kojas, atsisukdama veidu į jį, suėmė už jo sunkių riešų ir uždėjo delnus ant savo krūtų.
- Tu visada, toks sustabarėjęs? – paklausė apsinuogindama.
Jis nusišypsojo. Staiga pajuto kietus spenelius ir šypsena sustingo.
- Visada toks? – pakartojo jam dar kaltą ir pasilenkė link lūpų.
Bučinys buvo saldus kaip ir jos kvepalai. Skirtingas, nei Reinės bučinys. Aistringesnis, nors ir ne toks jausmingai gilus. Lara gaudė jo slidų liežuvį, jo virpančias lūpas. Tada suėmė už nugaros ir prisispaudė. Jos kojos apsinuogino. O jos tikrai ilgos, pagalvojo atsiminęs Danio žodžius. Džinsų sagtis atsivėpė ir jų užtrauktukas nusileido.
Dabar įsivaizduojama fantazija tapo visiškai reali. Lara dirbo profesionaliai. Drėgna burna ir giliai. Nebuvo patyręs tokio malonumo. Palinkusi, ji efektyviai darbavosi. Tikra darbštuolė, mintyse pagyrė.
Sieninis laikrodis ištirpo akyse...
Atsimerkęs išvydo, kaip ji nusimeta kelnaites, nusimauna per galvą suknelę ir visa nuoga, lyg nekaltoji fėja, aukštakulniais įsiremia į lovą ir ant jo užsėda. Dar niekados nebuvo taip gera kaip dabar...
Reinės krūtys daug mažesnės. Šitaip nesitrina, kai jie mylisi. Reinė neavi batelių sekso metu. Reinė nebemoka nustebinti. Bet moka kaip Lara judėti. Gal dar geriau.
- Aš noriu...  – jis tyliai sušnibždėjo, į judančius jos plaukus.
Lara nusijuokė; tada įsisiurbė į jo liežuvį. Net gi, skaudžiai.
Nei pats nepatikėjo tuom, ko prašė. Pas svetimą moterį.
Jei jau nusideda, tai kuo įspūdingiau; suėmė jos stangrias krūtis, tada pavertė ant šono. Vėliau ant nugaros. Galiausiai apsukęs paklupdė priešais save. Lara alsavo kaip priklauso, lyg būtų labai gera - garsiai, atmerktomis akimis, bet sunkiai suskaitomomis.
- Tau gera? – paklausė, norėdamas įsitikinti.
Reinę lengviau suprasti iš akių.
Kažkoks nemalonus malonumas, pagalvojo kai ji atsiliepė blaškydamasi, ir vėl sudejavo. Bjauriausia tai, kad ja norėjosi tikėti.
Jis dūrė giliau, patikrinti ar ji ką nors jaučia: Lara sudejavo garsiau. Įsmeigė juodas akis ir išsiviepė. Plokščias pilvas kilnojosi, o ji pati, sunkiai laikėsi. Markas smeigė dar gilyn ir juto, kad galas nebetoli. Kai krūtys susimaišė akyse, su išsiveržusia palaima, regis viskas susitraukė; Lara duoda ženklą, ir greitai nurovusi gumytę, giliai apžioja.
Kiek vėliau sutvarko paliktas dėmes ir greitai, paskubomis rengiasi.
- Tu kur dabar, - Markas buvo patenkintas.
- Namo.
- Kiek laiko dirbi tokį darbą?
- Labai nemandagus klausimas.
- Tau reikia pinigų?
- Už dyką niekas negyvena, - nusijuokusi paaiškino. – Ne tik dėl to. Man patinka seksas. Vienas vaikinas greitai atsibosta, tada ieškau kitų... Kad taip nenutiktų už dyką, dirbu už pinigus. Atlieka daug laiko dienomis. Viską sau galiu leisti, - pasitaisė išsidraikusius plaikus.
- O užsikrėsti nebijai?
- Bijau. Bet tai gali nutikti ir bet kada, net su savo partneriu. Juk niekados nežinosi ką jis veikia.
- Na, taip, - nutilęs nuliūdo, - Lara, aš tau noriu pasakyti, kad aš ne toksai. Visai nesuprantu kodėl tau nusileidau. Visus penkis metus nenuvyliau savo žmonos, supranti.
- Visiems pasitaiko.
Nuskambėjo taip paprastai, lyg būtų sakius „šiandiena irgi gėriau pieną“. Markas nusišypsojo ir nutilo.
Ji atsisuko:
- Tu man patikai. Tu visoms patiktum. Lengvi pinigai už tokį malonumą su tavim. Esi geresnis už Danį. Jis nesugeba ištrykšti laiku, visados užtempia.
- Kankina tave, - netyčia užjautė.
- Pamiršk, - pasakė nueidama, - ate.
Durys tyliai užsivėrė.

****

- Buvo? Pagal kvapą užuodžiu, - pasakė sugrįžęs Danis.
- Tu jai sumokėjai, kad ateitų pas mane, taip? – griežtai pareikalavo tiesos.
- Ką, nepatiko, - nusijuokė kreivų dantų burna, - likai man skolingas. Ir dar ne mažai! – tyčia nusikvatojo.
- Nespank, Dani. Aš nesiskolinau. Neprašiau.
- Gimtadienio praga dovanėlė. Patiko, a?!
- Kažkaip kvailai jaučiuosi.
- Dabar kaip tikras vyras... Baik tu, galėsi ją ir dažniau pabarškinti! Sakė, kad tau ir už dyką, vieną kartą per savaitę duotų. Pasisekė tau, a?
- Rimtai? Keista ji.
- Kiek duos, tiek imk! Per daug nebus. Va, aš tuoj subankrutuosiu, o tu... gal paprašysi vieną nemokamą kartelį? Už skolą... – mirktelėjo akį.
- Atiduodu tau visus. Viskas, varau namo. Gerai subalamutinai, tu čia mane...