Girtas gyvenimas

“Sėsk čia – ant savo kedės Rolandai. Ji juk tavo, ir stalas tavo... ir... ir mikro bangų krosnelė... viskas tavo, nes tu juk vienas čia... Rolandai ar tau liūdna? Nea? Tai kodėl tu niekad nesišypsai? Nesišypsai net rašydamas savo geriausiams draugams... Ai nors tu jų dabar neturi. Bet vistik, nesišypsai net rašydamas sms... “
Skaidri ašara krito ant žemės. Langai uždaryti, užuolaidos užtrauktos, bet šviesa dar dega – noras gyventi yra. Nesislepia, yra toks koks esa, myli nedaug, bet ką myli už tuos jis atiduotų viską. Kas jis toks paklausi? Tikriausiai neklausi, nes jis toks pat kaip tūkstančiai, toks pat kaip mes – aš ir tu. Nesenai jis liko vienas, bent jis taip galvoja. Šeima juo nusivylė, brolis išsikėlė, draugai ne tokie kokių jis tikėjos, o ta vienintelė kuri jį myli tikriausiai pasaulį susprogdintų dėl jo. Bet... bet Rolandas to nesupranta.

Pradžios pabaiga....