Baltoji Gulbė. (9) Lietuvos Raitieliai...........

Seimo    nariai      atsipalaidavo.    Nebuvo  nei  pykčio  nei
    pagiežos  nei  ant  Gelęžielės  nei  ant    savo    aponentų.
    Suprato,    kad    po  to  ką    patyrė,  sutelks  rimtam  darbui,
  jautė  kad    visada    bus  stębimi    Gelęžielės.  Visada.
      Ir  tai    palengvins    Jų  darbą,    kiekvieną  dieną    galvojant
    apie    kiekvieną  Lietuvos    gyventoją.  Kiekvieną.
      Geležielė    kalbiejosi    su  Česlovu  Juršienų  apie artiejančius 
    rinkimus    apie  naujus    Gelbietojus,  apie    Žemaičius,
    apie    prisikėlusius  su    beisbolo    lazda.    kažkoks 
  nesusipratimas.  Muša    Silpniausiuosis: NIMEDĄ,  patys 
    Dviratininkai    iš  ekranų    paleidžią  suvalkietį  pavadinę
    RUNKELIŲ    įžeisdami    švenčiausią  lietuvos  žmogų,    žemdirbį,
  šiurpina    ir    džiųgauja    savo  sąmojais,  iš  pradžių  gal
    juokinga,  bet    kai    šiuo  persanažu    pradedama  žaist
    Pim-  pongą  darosi  graudu  ir  liūdna.
      Kad  ir  politikai,  kokie  jie  bebūtų    pirmiausiai    yra
    ŽMONĖS,    Turi  šeimas,  gimines,  pažystamus,  mylymus
    žmones:    Aš    suprantu,  kad    jie  savo  spręndimais
        siūtina  žmones.    Ir  mane  taip    pat .  Bet  mes
    turim    būti  išmintingi.  Ir    protingi.    Butent      Gelęžielė
    ir    bus    tas    įrankis  kiekvieno    rankose  ir    šnybšdies
    į  ausį    kiekvienam,    kad    Tu    ne  tai  darai  kas    reikia
        SĄŽINIE  -  PABUSK    daryk      tai  ką    sąko    širdis
    ir    sąžinė,    kitaip    Tu    tapsi    amžinų    lygoniu,  sunkiai
      pagydomu,    o    gal    būt- beviltišku.  Būti    doram  ir
      sąžiningų    juk    tai  taip    paprasta  ir    lengva    ir  pajusi
    palaimą  ir  gyvenimo    džiaugsmą.    Štai    kiek    nedaug
      prašo  Gelęžielė,    kiek    nedaug. 
    Meilė..... Tai  gyvenimo  džiaugsmas,    aistra  gyventi,  mylieti
    visus    tik    tada    būsi  mylimas    ir  džiaugsis  gyvenimu,
    tavęs    nepaleis  tas    nuostabus  jausmas  nei diena  nei  nakti
    jis  lydės    kiekvieną    akymirką    ir    bet  kokie  sunkumai
      tavęs    neįveiks ..... niekada..... NIEKADA.
        Baimė    .... tai    prąžūtis. ..... ir    išnykimas  amžinybėje.
      Jūs    puikiai    mane    suprantate.  Apie  tai    nenoriu 
    ir  kalbieti.      Tik    DVI    sąvokos,    tik  dvi.  Kurią 
      rinksimės?       
        Tai    ir    yra      Tautos      dvąsinis  atgimimas,    apie
    kurį  kalbame,  bet    aiškiai    neįvardyjama .                   
        Bandykit    man    prieštarauti  ir  įvarykit    mane  į 
    medį  ...... Aš      būsių      kokoso    riešutu.
.................................................................................................
     
      Kiemęlis  po  truputi  aprimo  visus    apiemė    ramus 
    ramus    jausmas.  Seimo    kansleris  kalbėjosi  su  naujai
    pristatytų    inventorimi,  užsąkė  nebrangų    viešbuti,
  nuėjo    gerti,, KAPUČINO“   
        Virš    Vilniaus  Kalvų    skraidė    išdydūs  ramiai  nusiteikę
    paukščiai.
        Staiga    pasigirdo  dūslūs    garsai  nuo    Visagino, 
      nuo    Šalčininkų,    vėliau    nuo  vakarų    ir  pietų  Lietuvos:
        Cho-ro-šo... Vsio    būdėt    cho-rošo,    Cho- ro-šo... Vsio
      budėt  cho-rošo...... želėziakų    našli.... Žemaičiai   
    Bus    Gerą,  bus  gerą ......      Gelęžielę  atradą,  Būs  Gerą,
      būs  gerą...  Gelęžielę  atradą........ Dzūkai  rovė  Baravyką
    ir    surado Gelžiukę,    Zanavykas    nusišluostęs  .. traukė   
    šaukštą    iš    po  nuosės    ir      taip    toliau.....   
    ...............................................................................................
  Sėdi    Valėra    Ivanovas  po  medžiu,  girdi  kalbą  apie 
    Železniaką.    Prisiminė    seną  istoriją  apie  jį,  prisiminė.
        Apie    jūreivį  Železniaką.  Juk  tai    Jis   
      Bolšęvikų    steigiamąjąmę  suvažiavimę      iš,, MAUZERIO“
    paleido  pirmąjį    šūvį    ir    paleido    prievartos  ir    viską  naikinančio  mechanizmo
    spyruoklę    kuri  vibruoja    dar  ir  dabar.  Tai    Jis  Tas
      Jūreivis -  Komisaras  Železniakas.   
                  Pagyvėjo    Valera,    malonūs    prisiminimai
            iš  pionierių  ir  komjaunuolių    laikų    palietė  jo
    jautrią    romantišką  sielą  ir  Valierą  tyliai  uždainavo:

                  V  Stėpy-y-y      po-od  Cherso-o-o-na-am
                  Vy-yso-o-okije    travy-y
                  V  Stepy-y    pod    Cherso-o-onom  Kurga-an.
                  Lėžyt    pod      Kurga-anom,
                  Zarosšym    burja-anom,
                  Matros    Želėzniak..... partyzan.
            Trys    eilutes  galima    dainuoti  du  kartus.
    Štai    Valerijus    Ivanovas    turi    jautrią  sielą,  bet    jis
    Lietuvoje    kažko    nesuprato.
        Džiūge    širdimi      jis    siedo    į  mašiną  ir    jau  prie
      Seimo.    Bet  ką    pamatė  jį    visai    nenudžiūgino.
        Visų      tautybių    žmonės    laikė    tautines    Savo
      ir  Lietuvos    valstybinęs    Vieliavas.  Ir    sveikino
        Gelęžielę:  Cho-rošo.... vsio,    būdėt  chorošo,    Cho-rošo...
        vsio  būdėt  cho-rošo,    Bus  gerą,    bus  gerą    Gele
    žielę  atradą.    Būs    gerai,    būs    gerai    geležielę  atradai
      Dūksta    Gelęžielė  su    visai    džiaugėsi,  kad    Jį    teisingai
  suprato    žmonės    ir    suteikė  visiems  džiaugsmą,  pasitykėjimą  vienas  kitam,  nuostabi    akymirka      kuri    truks
    visą  gyvenimą    amžiams, -  amžiams    kol    gyvos    LIETUVA.
    .............................................................................................
      Ir    vėl  Sudundėjo  Vilniaus  Aylinkės.  Kas  taj.  Ir  jokios
    baimės.  Jokios.    Kas  per    jausmas  Pakylietas. 
    Sakalai -  Eręliai    džiaugsmingai    manevrodami  artėja
    prie  Seimo,  o  dundęsys  artėja    kaip  dižiulė  Džiaugsmo
    Banga.    Kas    tai.  Užteks    žaisti  mūsų  pakylietais
      Jausmais,  Gelęžielė,  baik  taip    išdykauti,  baigi  Tu
      mus    iš  proto    išvęsti.   
      Gelęžielė    žino  ką  daro,  žino ir    sušunka:
            Jūs  tik  pažvelkit,    žiūriekit,    Juk  tai    Mūsų 
    RAITELIAI,    atjojo,  MŪSŲ.
      Nebereikalo    mūsų  bernialiai  Žirgus    apjodinėjo. 
    Sartus  ir    Širmus,  Žemaitukus  ir  Ristūnus,  nuostabus
    vaisdas,  nuostabus    jausmas,  nepakartojama.
      Visų    šypsenos  iki  ausų    sustojo    susikabino    ran
  komis    atsipalaidavo    ir    apsikabino. Kaip  broliai.
      Broliai    Zingeriai  traukė:
          Tumbala,    Tumbala,  Tumbalalaika,
            tumbala,  tumbala,  tumbalala.
    Žąvusis    Vinokūras    rodo  savo    nuostabius  triukus  ir  vaikams  ir  suaugusiems:  kiaušiniai,    cypsiukai,  nosinaitės,
  gėlės      ir    Skietis    ir  visiems    vietos  užtenka  po  juo.
    Nuostabu.    Štai  žavioji    Bernyn    kur  Tu  pradingai? 
  nebegaunų  žynučių,    o  Tu    štai  kur,  o -o  ir    Radžis
    su  visa  Romų  dinastyja    eik  čia.    Uždainuok  šitą 
  nuostabią  dainą,, Mano  Kęlias“    Kur  Bernyn,  sukurkit
    dainą    apie  Gelęžielę    kur  Visi    suradotę,  ir  dainuokitę,
      lai  kiekvienas  Naujas  Rytas  prasideda    su ją,    ir  nuteikia
    naujai    Dienai.    Kūrybai  ir  gyvenimo    Džiaugsmui.
    Drąsiau    Mano  Mielas    Draugę.    Drąsiau.

...................................................................................................
    Džiūgęsio  valandielę    Gelęžielė  trumpam    susimąstė,
  Irrr............ mostęlėjo  ranka    ir  prie  Kapitono,    Gelęžielės  ir
    prie    Jų  visų    Draugų  buvo  atvęsti  Žirgai.
    Jie    šauniai    užšuoko    ant  Jų,.  staigiai  trūktelėjo
    kamanas    pastatė  žirgus  piestų    irrrrr  ....  pasileido 
    Vilniaus    miesto  gatviemis  Tūkstančiai  raitęlių.  Olioo-lio-liooo-lio, Olio-lio-liooo,
    Ir  kaip  galingas  viesulas,      išskrido    visi  iš  Šiuo 
  Nuostabaus  Pąsakų    Miesto.
Visi  stulbinančių  greičiu  išsiskirstė  po    visą    Rytų    Lietuvą. 
    Eręliai- sakalai  pykiruojančiais  skrydžiais  neatsiliko  nuo
    Jų.  vos  neliesdami    Jų  pečius.    pakildami  ir  vėl 
  priartiedami.    Staiga    virš    pylies    kaip  strielė  išniro
    Jurgio  Kairio    liektuvas.    Jis  žaidė  su  visais.    Apsuko
    keletą  ratų    Valso  ritmu    virš  Seimo,  virš    džiūgaujančios  Tautos    ir  nierė    vakarų  kryptimi.
        Raitieliai  pasiskirstė  plačių  frontų  lydimi  eręlių, kaip
    Viesulas    skriejo    į  Vakarus.  Link  Baltijos  Jūros.
    Aplankydami    visus,  imiestus,    mestelius,  kaimus,
    Vienkiemius.  Nuramindami  kiekvieną. . Nuramindami
  Kiekvieną  liūdinčią  Širdelę.  Kiekvieną.
        Męs  čia,  su  jumis . Su  jumis  ir  visadą  BŪSIM.
    MĘS    LIETUVA.
        Ties  Jurbarkų,  Tauragės,  Šiaulių,  Joniškio,  Hanzos 
    plentu    kur  yra    Žemaityja,  raitieliai  glaustu    frontų
      skriejo  link    Jūros.  Neaplengdami    nei  vieno,    nešdami
    Džiūgią  Žinią.    Pajutę  jūros  skleidžiamą    viesą,  Žirgai
      pagavę    anrą  kviepavimą    išniro    iš    pūšynų  irrr......
    atsistoję      piestu,      pasisveikino  su  . Jūrą.
      Sakalai-  eręliai  pagąvę    vėjo  gųsį    iškilo  į  padangę
      aukštai  aukštai.    Šta,    męs    čia.    Čia  mūsų  namai.
            Kapitonas,  Gelęžielė  ir    Jų  Draugai  įskrido  nešami
      Žirgų    į    Klaipėdą  kur    Juos    laukė    Džiūgaujanti
    Tautos    dalis.    Taip. Taip.  Ne  minia,    o  Tautos    dalis.
        Juos    niekas,  niekada  nepastums.    Todėl,  kad  nėra
        tokios    jegos    kuri    tai  padarytų.  Nėra    ir  nebus.
        Ties  uostų, netoliese  bangų  skalaujama,  viejų  gluostoma
          stovėjo    nuostabusis    laivas,, BALTOJI  GULBĖ'
      Aplink    ją  suko      ratus  nuostabaus  grožio  paukštis,
        Tokia  pat  baltoji  Gulbė.  Ji  ištikimai    saugojo    laivą
            nuo  grobonių    ryklių.  Ačių  Tau,  ištikimasis  Paukšti.

                      B. D.