Nereali merga (Merė ir aš; 2 dalis)

- Tu ką, jai mokėjai?..
- Verta. Ko bepaprašytum, jokiu problemų... daro su malonumu, nereali merga. Kojos ilgos, lieknos, neina atsigrožėti. O papai kieti. Dirbtiniai, bet geri.
- Na, jos nebloga figūra, - pripažino dirstelėjęs į priešais sportuojančią merginą.
- Patikėk, ne tik figūra. Visą dieną jaučiu kaip ji  – čia...  - parodė į tarpkojį, - ir išdykusį jos liežuviuką naktimis sapnuoju. Ėch... Saldumėlis!
Mergina stovėjo sporto salės gale ir treniravosi, kilnojo svarsmenis;  ankšti, sportiniai marškinėliai suspaustose virš liemens krūtyse judėjo kartu, su ilgų plaukų kuokštu per dailiai išlenktą nugarą.
Styvas žiūrėjo tokiu žvilgsiu lyg norėtų ją sudrąskyti.
- Kur ją sutikai, - paklausė Markas.
- Rekomendacijos. Džekas visas mergas atskiria, - nusijuokė jam, - tik nei vienos neišsirenka. O galėtų. Motina dėl to iš proto eina,  - nutilo, - jam tik vyrai rūpi.
- Kur tu ją, - staiga persigalvojo, - tam?..
- Jos pačios namuose. Vos ne kas dieną. Dabar kai leidi man tą šūdą, seksiuko daugiau reikia. Žinai.
- Žiūriu, tau visai nemažai kainuoja, dvigubai – vaistai, mergos, - nusijuokė įkėpęs oro.
Styvas nusišypsojo; aišku, kad Markui formos nereikia, šis, skirtingai nei jis, net ir be jokių didelių pastangų, visada geriau už jį atrodo.
- Nebijok, tau tiek nekainuotų.
- O kam man iš vis mokėti? Už dyką galiu gauti.
- Ane?.. Tai žmona jau parsirado? – nustebo. - Atrodo, buvo išlėkusi, maniau paliko, a?
- Nei ji paliko, nei ką, nenusišnekėk, - Markas užsivertė vandens gertuvę. – Negrįžo, - pasakė.
- Iš kur tu žinai, ką ji veikia?
Markas pagreitino bėgimo takelį. Pasigirdo sunkūs žingsniai.
- Atostogauja, - sušuko.
- Aha... Patikėk moterimi, tai botagas rankose netils. Spragioji formulė... visos jos tokios. Tu išvis, kada nors kitą barškinai?
- Ką? -  nusišluostė bėgantį veidu prakaitą. Mėlynas rankšluostis sugrįžo atgal į vietą ant atramos. - Nedrįsčiau aš, - dusdamas atsakė.
- Šitai sumokejai ir nieko nedarai. Laisvas. Ji viskuom pasirūpina.
- Pinigų mėtymas, ne?
- Tada pats darbuokis, nekainuos, - ritmingai nusijuokė Styvas, - nebūk tu, asilas. Kol žmonelės nėra, tai tik ir naudokis išpuolusia proga. Tokių kaip tu, vienetai. Atrodai gerai. Visos būtų tavimi patenkintos. Už dyką. Tavo vietoje nelaukčiau.
- Nejaugi?!
- Asilas!
Markas pagalvojo, tada bėgdamas, pakankamai garsiai paklausė:
- O kas, jei patiks ir norėsiu dar?..
- Asilas, na ir asilas! Ką, nemokėsi nuslėpti?
- Kad mes labai atviri. Kažkaip nežinau.
- Atviri? Būk, tu vyras! Vieną bobą mylėk, bet neįsipareigok tiek, kad prarastum potraukį kitoms boboms. Bobų yra daug. Jos tik ir laukia pasitaikančių meilužių. Žinau ne vieną tokią - vaikas tėvams ant sprando, vyras užsienyje ir skuodžia su drauge į šiltuosius kraštus.  Paskui draugė pasirodo, esąs draugas! Slapta, viskas slapta daroma.
- Apie tai net nepagalvojau.
- Tau viską reikia aiškinti.
Markas šmaikščiai nusijuokė supratęs, kad būtent taip ir yra. Pažįstami daugelį metų, visada tas pats. Styvas aktyvesnis, kartais net gėdingai.
- Tu įlindęs į savo žmonos šikną ir nieko nematai aplinkui; kas tau galvoje, tu ką, moterų nemėgsti, gal orientaciją pakeitei?
- Gal ir... - nusijuokė.
- Taip ir maniau. Na, tu kaip nori, o aš šitą barškutę jau šį vakarą pabarškinsiu. Klynas plyšta. Negaliu į ją žiūrėti. Tie riesti, balti žandukai mane žudo, - ištarė ir įsmeigė laukinį žvilgsnį, - panersiu aš į juos, - išpūtė į orą.
- Tik neprisidirbk, - sušuko jam Markas.
- Ji saugosi. Visada tik su gumyte. Bet ant galo leidžia į burną.
- Noriai? – susidomėjęs paklausė.
- Ką aš žinau...  – pasigirdo.
- Raukosi?
- Ką?!..
- Ar raukosi?!
- Šypsosi: pinigus už tai gauna... – suabejo Styvas. -  Matytum, kokiom kališkom akytėm žiūri į mane ir šypsosi... kad negaliu sulaikyti!
- Cha, cha, cha!... Tada neblogai.
Tada Styvas nepatogiai persisuko ir raudonu veidu, jo paklausė:
- Bandysi?!
- Atstok, - nusijuokė Markas. – Čia mano reikalas! Vakare užlėksiu, atnešiu alaus. Devintą.