Bitės

Kartą tėvai parsivežė avilį, kuriame dūzgė šimtai bitučių. Pasirodo, mūsų šeimynai jį padovanojo geras dėdė bitininkas. Nijolytė, įsitaisiusi tolėliau nuo avilio, dažnai stebėdavo įskrendančias ir išskrendančias bitutes. Mamos buvo prisakyta šiukštu neiti artyn avilio, nes bitės nemėgsta, kai joms trukdoma. Stebėdama bites, Nijoliukė audė mintį: „Kaip čia pasmaližiavus to medučio? “ Per stebėjimo mėnesį ji jau žinojo, kad bitučių būna mažiau tada, kai jos ilsisi. Tad vieną ankstyvą rytą, kai rasą išdžiovino saulės spinduliai, o  bitutės būriais išskrido rinkti saldaus nektaro, balta paklode apsimūturiavusi Nijoliukė paslapčiomis patraukė avilio link. Didelių pastangų dėka pakėlusi dangtį ji pamatė ropojančias bitutes. Peilio pagalba, kaip tikra bitininkė, bandė atlipinti korį. Kai tik užsiėmė šiuo darbu, bitės ir subruzdo. Tuomet trinktelėjusi dangtį bandė bėgti, tačiau per avilio laką pradėjusios skristi įpykusios bitės iš karto atpažino ramybės drumstėją ir  puolė smaližę be jokio gailesčio. Kaip tyčia paklodė susisuko tarp kojų ir plona suknelė negalėjo apsaugoti nuo skaidžių geluonių. Šiaip ne taip Nijoliukė išsinarpliojo iš paklodės ir rėkdama puolė bėgti namų link, o iš paskos dūzgė būrys įniršusių bičių. Nespėjusi užverti duris ji puolė į miegamąjį ir šmurkštelėjo po paklode. Namiškiai nesuprato, kas čia vyksta. Jiems taip pat teko keletas bičių dūrių, kol suvokė, kas gi čia dedasi. Po kiek laiko bitės buvo išvytos lauk, o paaukojusios savo geluonis ir mirusios – sušluotos. Kai grįžusi mama ištempė Nijoliukę iš po antklodės – išsigando, o po to iš juoko nesulaikė ašarų: aptinusi mergytė atrodė it čiukčius. Iškviesta greitoji pagalba suleido vaistus, ir mažoji smaližė, net neparagavusi medaus, užmigo.
Po keleto savaičių, susitikusi su kaimynų Valduku, mergytė papasakojo apie savo nelaimę. Šis paplojo kaimynei per petį ir papasakojo apie savo „susitikimą“ su aršiomis bitėmis. Pasirodo, jis, prisirinkęs kibirėlį akmenukų, nutarė pasiausti. Įsikūręs krūmuose pradėjo tuos akmenukus mėtyti į avilį. Bitės subruzdo, o jų žvalgės susekė nenaudėlį ir kad davė garo! Nuo sugėlimo net keletą dienų teko ligoninėje gulėti. Po to pasibėdavojimo abu mažieji daugiau prie bičių avilio šiukštu neidavo ir dar kitus sudrausmindavo. Tik vėliau, ūgtelėję, sužinojo, kad nuo didelio įgėlimų kiekio galėjo mirti. O Nijolė ir dabar, būdama suaugusi, labai mėgsta medų, o smaližiaudama prisimena pirmuosius medaus rinkimo ypatumus ir bitutes, kurios gyvybės kaina gynė savo turtą.