Pareiškimas(skaityti lėtai)

[Vaike, nebijok užgest, žmogau, nebijok numirt, nes tiesa, skausmas, laimė- viskas slypi anapus- už gyvenimo širmos.]



MORTALITAS

Kad jūs žinotumėt, kaip pasakiškai skauda:
Širdis lekia iš krūtinės, rankos nebylios prieš kūną kyla, siela it šuo pasiutęs draskos, nerimsta... nerimsta mintys.
Akys kadų kadais džiaugsmą teikusios dabar tik žaloja- sielą žaloja. Lūpos- du nebylūs drugiai nuskrenda, nepakelia agonijos, dalys, mano kūno dalys, atsiskiria, nubėga, nieks jų nestabdo. Nebėr grandžių, kurios kadais jungė mane, šį padarą, į vienalytę masę.
..............
Neverk, nurimk šnabžda kažin kas mano sielai, sūpuoja, liūliuoja mane kažin kieno rankos, o nurimt negaliu, per daug, vai per daug pagiežos many, tad tariu:
- Pririšo mane Hadas prie šio gėdos stulpo, atėmė nebūtąjį džiaugsmą, palik mane, siela nebylioji, neguosk, širduže... nereik.
Palieka mane ir toji guodėja, nebėr, nieko nebėr...
Dėl ko?
Ar dėl mano kaltės?
Dėl mano... tai aš visus nuo savęs atbaidžiau, skausmą ne jiems, bet sau teikiau, kad numirčiau, nudvėščiau, kaip partrenktas šuo!
..............
Surink mano kvėpimą žeme, pasiimk mano alsavimą, gimdytoja, lai žolėm užželia mano kūnas, lai žmonės mano kapo lenkiasi, nereik, nereik man daugiau jų, nekenčiu, nekenčiu šitų padarų, nebegaliu- gyvent nebegaliu!.. Tad lai miršta šitas (mano) kūnas, lai dega pragare šita (mano) siela, lai pūna šitos (mano) mėsos, ant kelio išdribę, lai akys amžinybėn vien žvelgia. Mirties, tik mirties aš prašau. Pasmerkit, pakarkit broliai mane, nenoriu gyvent... jau nenoriu.

Sudie. Sunkios jums nakties.