Šviesa butelio dugne

Jam atrodė – dugne ryškėja šviesa. Blizgančios akys negalėjo apgauti, nes jis žinojo esąs didesnis melagis už jas. Žvilgsnis smagiai žaidė su saule ir kartu kūrė kraupų reginį. Žmogelis buvo matęs daug tragedijų Vilniaus dramos teatre, bet realybėje tragedija pasirodė daug tikroviškesnė... Spindulių pluoštas kuteno jo pavargusias akis, saulė  nemelavo – butelis buvo tuščias.
  Parduotuvė visai netoli. Keletas beverčių žingsnių; kelias jam svarbesnis, nei Baltijos kelias 1989-taisiais... Nors tada jo išraiškingą kūną puošė nuostabus kostiumas, o batai blizgėdami erzino aplinkinius - dabar jis jautėsi laimingesnis. Deja, tik jautėsi... Nepaisant to, jis turėjo batus, tiesiog nerado laiko juos apsisiauti. Nykioje vakaro šviesoje nerimastingai šmėsčiojo šešėlis, pigiai šaipydamasis iš žmogaus, griuvinėdamas it neblaivus. Žmogus buvo laimingas – tai tik šešėlis.
  „Maxima“ iškaba maivėsi, tarytum būtų kalėdinė dekoracija. Iki Kalėdų dar toli, bet akcijos, taip pigu, švęskim!.. Žmogus, einantis šiek tiek panašiau į savo protėvį „homo habilis“, pataiko į duris, bet nenugriūva. Durys pažįsta jį, atsidaro automatiškai, parduotuvė nenori netekti pirkėjo. Rankas krečia šiltas drebulys, atsiranda baimė. Žmogelis nebepamena lankomiausio parduotuvėje skyriaus vietos. Atmintis sušlubuoja, ima pavyzdį iš jo. „Homo sapiens“  dar niekada nesijautė toks vienišas parduotuvėje, pilnoje žmonių. Akimirka jis pagalvojo esąs tolimoje šiaurėje, kažkur Norvegijoje, visiškai vienas. Pagrindinis romano „Vogti arklius“ herojus buvo pranašesnis už jį, turėjo Lyrą... Žmogutis nieko nevogė ir nesuprato pikto apsauginio žvilgsnio priežasties.
  - Sezamai, atsiverk! - Ištarė taip tyliai, jog girdėjo visi 10 metrų spinduliu aplink jį. Niekas neatsivėrė, niekas ir neturėjo atsiverti, turbūt... Bet prieš akis buvo kelionės tikslas, tiesiai prieš jį: degtinė „Lithuania“, „Stumbras“ ir „Tauras“ – vyrų alus. Stikliniai manekenai dailiomis etiketėmis pozavo jam taip meiliai, jog jis net nebeprisiminė, kada paskutinį kartą jautė tokią šilumą. Gerklėje... Kažkada tarnavęs armijoje, žmogelis prisiminė dainą „Mes Lietuvos kareivėliai“, kurioje vienas posmas apie lietų. Parduotuvėje nelijo, jis dainavo. Ne dėl to, kad manė esąs atrankoje į euroviziją. Veikiausiai dėl to, kad daina padėjo jam susikaupti, nukeliauti iki kasos ir susirasti apšiurusią piniginę.
  1946 – 1989-taisiais tarp JAV ir SSRS vyko šaltasis karas. 2008-taisiais lauke buvo šalta... Saulė jau bučiavo besimeilinantį dangų. Spindulių pluoštas kuteno jo, gulinčio kažkur pievoje, paraudusias akis. Iš visų likusių jėgų jis pasuko galvą į kairę.
Šviesa sakė tiesą - butelis buvo tuščias!..