Brėkštant rytui

Liečiu delnais atkeliaujantį tavo pečiais rytą.
Lūpom kantriai surenku rūką.
Laukiu tavo akių.
Lyg spinduliais patekės link mano širdies
Žadinant žvilgsnio gelme virpėjimą.
Atsimerks džiaugsmas, aistrai ir dievo žaibams sužadinant akimirkos mirtį.
Vėjų, bangų ir deginančių liepsnų kryptį valdo švelniai užgulanti  kūną rankų šiluma.
Lūpų nesitvėrimą sutramdai
Lūpų prisilietimu
Laikant visas jėgas vienam delne,
Paleisi lyg ristūną skrieti
Kiek jėgų,
Daužant kanopom per kelius dulkėtus,
Rodant kryptį gyvybės vandeniui tekėti,
Bangoms akmenis nuversti užgultą kelią.
Uraganams krantus rauti. Lėkti, lėkti....
Tik akimirka ... ir tyla paspartėja.
Sušnabžda, sviedžiant aidu balsą į tolį.
Bangai sukilti surenka vienu judėsiu aistrą į ranką,
Nušluojant takelius pramindytus paskubom
Lyg paklodę nuo lovos.
Suveržia kūną.
Suspaudžia.
Išgręžia orą.
Tik akys lyg žaibas raižo dangų, šaukiant palaimos Dievų.
Akimirką laukiu.
Tyla.
Alsavimu banga artėja.
Sukyla lyg gyvatė puolanti auką.
Kūnas virpėjimu ją sutinka.
Ji suskaldo sausra išnaikintą dervą
Gaiviu vandeniu užlieja
Įsodinant po širdį į kiekvieną kūno lopinėlį
Tam, kad ramybė sužydėtų.
Sningančio sodo žiedlapiams gulant ant krūtinės
Naują rytą pagimdytų.