VIZIJA. Niekas

Absoliuti tamsa. Slegia. Sklandau nepažįstamoj erdvėj ir jaučiuosi beviltiškai joje paklydęs. Nebesuvokiu kur kairė ir kur dešinė, anei kur viršus ir kur apačia. Aplink tvyro absoliutus, nepermatomas NIEKAS. Mano žvilgsnis nutįsta į tolį ir desperatiškai bando apčiuopti JĮ. Paskausta akys. Užsimerkiu. Išorinę tamsą pakeičia vidinė tamsa. Bandau pažvelgt vidun, tačiau ten taip pat nieko nesimato. Per akis visa išorinė juoda nežinomybė sutekėjo vidun, užliejo viską. Pasijuntu toks aklas ir bejėgis, pasiklydęs erdvėje ir savyje, be menkiausios vilties susirasti. Ir tada tūkstančiai paniškai išsigandusių burnų išsižioja ir susilieja į vientisą beviltišką klyksmą. Jos keikia ir maldauja bejausmį NIEKĄ pasitraukti, palikti mus ramybėje. Niekieno neišgirstos maldos pasiklysta tyruose, o iškankintos burnos viena po kitos miršta skausmingoje agonijoje, palikdamos mane vieną akis į akį su visaapimančiu, nepermaldaujamu NIEKU.