Velnių medžiotojas 2 (8)

- Dėde, dėde, pirk morkas! – šokinėjo aplink mane vaikas su abejotinos išvaizdos daržove vienoje rankoje ir pilnu krepšiu kitoje. Čiūra į išsišokėlį nė nepažvelgė, braudamasis per tirštą minią, o aš tik iššiepiau dantis ir grasinančiai suurzgiau. Morkos dingo akimirksniu.
Sėdėti ant žirgo yra viena, bet kai reikia nugaromis trintis su kiekvienu norinčiu, tai jau nelinksma. Anot mano vedlio, Reiganas gyveno šito turgaus tirštimo viduryje ir mito iš kiekvieno, norinčio užsiburti, nusimesti prakeiksmus ar tiesiog paspėlioti savo ateitį.
- Geriausia apsimesti, kad juo tiki, - riktelėjo Čiūra, raukydamasis nuo minios šurmulio. Jo pypkė jau buvo beveik tuščia, - Reiganas toks keistokas, pats pamatysi. Nemėgsta, kai iš jo šaipomasi. Gali ir išvaryti.
- Šarlatanas?
- Visi jie šarlatanai. Tačiau tie, kurie juo tiki, vadina jį geriausiu.
- Aišku... Dar ką nors turiu žinoti?
- Man regis, aš jį irgi žinau, - pasakė Emerzidė, besislapsčiusi nuo žmonių srovės man už nugaros, - jeigu jis nešioja piramidę ant galvos, tuomet aš pati kažkada lankiausi pas jį ateities sužinoti.
- Nešioja, - išspjovė rudą seilę Čiūra, - na ir kaip, atspėjo?
- Kol kas dar ne.
Žmonių minia pasiliko garmėti mums už nugarų, o mes ramiau atsipūtėme ramioje salelėje, kuri pasirodė beesanti kažkokio akmeninio namuko prieangis. Čiūra pasibeldė ir pasitaisė neseniai tvarkytus plaukus. Mano vedliui, regis, labai patiko naujas įvaizdis.
Per minios triukšmą mes negirdėjome, atsiliepė kas nors viduje, ar ne. Čiūra pabaladojo antrąsyk, o kai jau ketino tai padaryti trečią kartą, durys vos vos prasivėrė ir labai nepatenkintas balsas užriko ant mūsų trijų:
- Priekurčiai, ar kurį galą?! Juk sakau palaukti, turiu svečią!.. Pala, stop…
Žvitrios akutės susmigo į mano vedlį ir kalbėtojo balsas kaipmat persimainė.
- Ė, Čiūra, ar čia tu?...
- Labų tau priešpiečių, Reigi, - atsiliepė žudikas ir prievartautojas.
- Šventas Oberhaido jauti, na ir išsityčiojo iš tavęs... Įsidarbinai rūmuose?
- Beveik.
Burtininkas labiau išlindo į lauką ir aš pamačiau nedidelę raudoną piramidę ant jo galvos, dailiai prisegtą prie baltos kepuraitės. Jis nužvelgė mane ir Emerzidę, tada vėl Čiūrą ir krenkštelėjo:
- Palauk truputį, aš tuoj atsikratysiu vienu jautuku. Penkios minutės.
Čiūrai ramiai linktelėjus, jis užtrenkė duris.
- Kažkam nepasisekė, - sumurmėjo žudikas, - per penkias minutes jis paprastai išpranašauja tik smurtinę mirtį po pusės metų ir išsiunčia vargšą pasilinksminti, kol dar yra laiko.
- Ar tai reiškia, kad jeigu į duris pasibels kas nors svarbesnis už tave, mes nemokamai sužinosime apie savo smurtinį galą? – paklausė Emerzidė.
- Reiganas ne toks jau šarlatanas, kokiu dedasi, - murmtelėjo Čiūra, - jeigu visi neabejotu jo autoritetu, Alibahe kaipmat atsirastų tokių, kuriems prireiktų senio mirties. Todėl čia visi daugiau ar mažiau šarlatanai.
Jo kalba mane nuramino. Jau maniau, kad blogiausiu atveju teks keliauti į Bakucą ir ieškoti senojo gerojo Raudonojo Burtininko, kuris mane vienąsyk į pragarą nulydėjo. Toloka kelionė...

- Nagi, užeikit, - kyštelėjo laukan burtininko nosis. Jis į mus iš viso net nežvilgtelėjo, smalsiai dairydamasis į minią, kuri bangavo į abi puses prieš jo paradines duris. Mums suėjus, jis dar atsargiai apsidairė, lyg tikėtųsi kažkokių nemalonių staigmenų. Tada uždarė duris, nuleido sunkų skląstį ir  lengviau atsiduso.
- Kas tavo draugai, Čiūra? – nužvelgė mane ir merginą nuo galvos iki kojų trumpu, ne itin skvarbiu žvilgsniu. Regis, žudiku jis tiek pasitikėjo, kad mūsų personos jam nekėlė labai daug emocijų. – Pala, merginą aš prisimenu. Iš rūmų, ar ne? Regis, tu ta, kuriai pranašavau įkristi į gilų šulinį?
- Emerzidė, - linktelėjo ši, - į šulinį dar neįkritau, ačiū.
- Todėl, kad dar ne laikas, - numojo ranka burtininkas, žingsniuodamas į savo būrimų patalpos gilumą ir kairiąja krapštydamas sėdynę. – Viskam savas laikas, mergyt. Eime, atsisėsime patogiau ir pažiūrėsime, kuo galiu padėti.
Patalpa atrodė gana žema, tačiau tik dėl to, kad tamsaus medžio lubos sudarė tokį įspūdį. Keturios masyvios kolonos rėmė jas, tarsi išskirdamos nedidelį plotelį viduryje. Greičiausiai tame plotelyje įžvelgęs kažką ypatingo, Reiganas ir susikrovė visus savo pagrindinius darbo įrankius ir baldus kaip tik ten.  Kailiai, ant jų išmėtyti pagalviai, nedidelis altorius su juodu rutuliu, palubėje sukabinti kažkokie žolynai ir tebesmilkstantys smilkalai puode. O ten, kur prasidėjo „užribis“, visa jo manta lyg ir skendėjo prietemoje. Teįžiūrėjau laiptus, vedančius į antrą aukštą.
- Sėskite, - mostelėjo į pagalvius burtininkas. – Gaila, mano geriausią vyną vakar išsivežė, liko tik rūgštus, kurio net mulas nelaka. Gal arbatos? Ne? Vis tiek einu, atnešiu...
Jis dingo prietemoje, o mes tuo tarpu patogiai įsitaisėme ant pagalvių. Nuo smilkalų man susisuko galva. Matyt, Reiganas jais naudojosi ne tik dėl kvapo, bet ir dėl kažkokio kitokio poveikio. Galbūt klientai greičiau atverdavo piniginę tokių apsiuostę.
- Aną kartą jis toks malonus nebuvo, - tyliai pasakė Emerzidė, - ką tu jam padarei, Čiūra?
- Nieko, - gūžtelėjo pečiais žudikas, iš naujo kimšdamas pypkę, - mes tik seni draugai.
Nusprendžiau patikėti, nors visa Čiūros povyza man sakė, kad šiuo metu tikrosios tiesos neišgirsiu.

- Karram! – staiga suklykė patalpoje keistas balsas, nuo kurio aš krūptelėjau, o Emė vos nenuvirto nuo pagalvių, besisukdama į garso pusę, - Krraram! Sraigtasparnis! Aerodinamika! Krrram!..
- Tylėk, suknista baidykle! – užbaubė burtininkas iš virtuvės.
- Čia tik jo papūga, - paaiškino Čiūra, - ana ten, narve.
- Baigėsi jos tylėjimo burtai, - nepatenkintas subambėjo Reiganas, nešinas indais. Jis dėbtelėjo į paukštį, kuris kilnojo sparnus narve ir milžinišku snapu bandė grotas.
- Ji tikra mano nelaimė, - pakratė galvą burtininkas, - gavau dovanų iš vieno giminaičio. Sakė, kad papūga sugeba pasakoti apie tolimą ateitį. Tačiau ši gaišena tik klykauja nesuprantamus žodžius, iš kurių jokios naudos. Mėnesį sėdėjau ir užrašinėjau viską, ką ji gieda, bet paskui mečiau ir užbūriau ją, nes ta ir naktimis kūrė kalambūrus.
- Kraaam! Mikelandželas! –suklykė papūga.
- Taigi, panašius į šitą, - linktelėjo Reiganas, vėl perliejęs paukštį neapykantos kupinu žvilgsniu, - man atrodo, aš ją petrifikuosiu ir parduosiu kaip žaislą.
Jis išpilstė arbatą, įsitaisė prieš mus savo vietoje ir jau linksmiau krenkštelėjo.
- Taigi, jūs trys čia, besivaikantys patys nežinote ką, norite iš manęs sužinoti, ko ieškoti... Žudikas, rūmų paleistuvė ir tas, kuris apie savo reikalus nemėgsta aušinti burnos. Nagi, dėk čia.
Reiganas ištiesė į mane ranką delnu į viršų. Aš klausiamai pažvelgiau į Čiūrą, šis vos vos linktelėjo.
- Taigi taigi, pinigėliai, - plekštelėjo liežuviu Reiganas, - tu juk ieškojai tokio, kuris ima daug aukso, ar ne, Edi?

---

Vos tik įsitikinau, kad patekome kaip tik ten, kur reikia, auksas kaipmat atsidūrė pas burtininką. Šis pasvėrė kapšą delne, tada sviedė jį per petį į sieną, kur šis skambiai trinktelėjo ir nukrito prie dar kelių panašių. Reiganui greičiausiai su finansais problemų nebuvo. Galėtų dar pusmetį padirbėjęs nusipirkti dvarą ir daugiau nieko neveikti.
- Per didelė prabanga, - pasakė  staiga šis. – Dvarą reikia prižiūrėti, valyti, tarnų tam reikia, o šiems – mokėti atlyginimus. Kam man tas vargas? Panašūs į mane labiau mėgsta tamsius urvelius po žeme arba bokštus kalnuose. Žvaigždes smagu stebėti.
- Taigi, mintis skaityti sugebi, - linktelėjau, - o kaip su velnių paieška?
- Tas, kurio ieškai, ne visai velnias, - pasakė burtininkas, - bet... jis turi kažką tokio. Tiksliau jo nusakyti tau negaliu, aš ne Raudonasis. Tas gal ir galėtų.
- Pažįsti Raudonąjį?
- Vienoje mokykloje mokėmės. Tik jis daugiau su medžiais kalbėjosi, o aš su akmenimis. Jis tau smulkiau papasakotų, o aš tau galiu pasakyti, kad ta keistenybė panaši į žmogų, tačiau turi velnio aurą. Ir jis truputį neteisingas...
- Kaip tai?..
- Nežinau dar... Man miesto akmenys taip sako. Tas tipas neteisingas. Turi kuprą, ir gana didelę. Nešioja ragus. Klastingas ir piktas. Ir Temilė buvo su juo, tačiau...
Staiga Reiganas sustingo, įsmeigęs akis į vieną tašką kažkur ore, prieš mane. Pražiojęs burną jis tarsi pataikė į kažką, kas jį nepaprastai sudomino ir privertė pamiršti visa kitą. Stebėjau jį ir svarsčiau, ar seilė per jo lūpos kraštą persivers greičiau, nei burtininkas „pabus“ iš savo transo. Net Čiūra sunerimo, išvydęs burtininką tokioje pozoje. Žudikas ir prievartautojas pasidėjo savo pypkę ir nusprendė gurkštelėti arbatos.
- Čia tai geras, - kryptelėjo Reiganas galvą, kad pagautų seilę, - mieste yra kažkas, kas nenori būti aptiktas. Tas „kažkas“ susijęs su kupriumi ir jis pasislėpęs po labai keistais burtais, neleidžiančiais jo matyti. Greičiausiai nė vienas miesto aiškiaregys jo nepastebės per tuos burtus.
- Bet tu pastebėsi? - šyptelėjau.
Senis dėbtelėjo į mane, lyg būčiau pasakęs kažką kvailo.
- Jeigu sakau, kad nė vienas - tai nė vienas, - pakartojo, - tai reiškia, kad ir aš. Tokie tie burtai, Edi. Aš pastebėjau tų burtų efektą per kuprių ir tai pripiršo man mintį, kad turi būti toks, kuris moka juos sukurti. Tačiau ar tai susiję su Temile – kitas klausimas. Kad į tai atsakyčiau, man reikia prasiskverbti pro burtus.
- Ar įmanoma?
- Ne. Tam juos tokius ir sukūrė, kad visokie aiškiaregiai nosies nekaišiotų. Tačiau aš tau jau pakankamai pasakiau, ar ne? Kuprius su velnio aura. Jis turėjo ryšį su Temile.
Rask kuprių ir rasi princesę. Galbūt.
- Galbūt? Kaip iš aiškiaregio aš tikiuosi...
- Jo jo, tikiesi, - sumosavo Reiganas, - tačiau tavo ateitis paslėpta po tais pačiais burtais, kaip ir tas, kuris susijęs su kupriumi. Vadinasi, aš tau tiksliai galiu pažadėti, kad tu greitai susitiksi kažką, kas bus susijęs su burtų savininku. Čia ne pranašystė, tik loginis spėjimas. Šiuo atveju kitaip negaliu.
- Tai jau neblogai, - linktelėjau, - o ką dar galime padaryti?
- Kol burtai veikia – praktiškai nieko. Nematau per juos Temilės, nes visi įvykiai, susiję su ja, yra po priedanga nuo aiškiaregių. Greičiausiai Parvelis jau kalbėjosi su keliais iš jų ir liko su nosimi.
Reiganas gurkštelėjo arbatos, pažvelgė į savo juodą rutulį, tada pasilenkė jo paimti ir kelias ilgas akimirkas tiesiog vartė daiktą rankose, žiūrėdamas į blizgantį paviršių.
- O visgi kai ką padaryti galime, - staiga atsitiesė ir pažvelgė į mus, - aš nematau kupriaus todėl, kad jūs visi susiję su juo ateityje, o ateitis, susijusi su kupriumi, yra dengiama! Tačiau mieste juk pilna žioplių, kurie nesusiję su visu šituo! Eime!
Sulig tais žodžiais Reiganas pašoko ir nubėgo prie papūgos. Nukabinęs nuo kaiščio paltą apsivilko, susirado patogią kelioninę lazdą ir drobinį krepšį.
- Šįryt girdėjau, kad iš Nakros atvyksta pirkliai, - pasakė. – Šie vyrukai labai smalsūs naujienoms, visas smulkmenas išklausinėja. Lažinuosi, kad bent vienas iš jų ateityje, kuomet dengiamieji burtai bus išnykę, išgirs apie kuprių ir jus...
- Kraaamm! – suklykė papūga šeimininkui į veidą, - Darbo birža! Alkotesteris! Kraaa!..
- Džichuba! – keiktelėjo Reiganas, pamakaluodamas lazda prieš narvą. Paukštis klusniai užčiaupė snapą, pasisukiojo ir ėmė knaibyti savo lesalą, pamiršęs visus kalambūrus.
- Ot bestija, kad mane kur sutrauktų, - nusikeikė burtininkas, - ką gi, eime. Rasime smalsų pirklį – rasime ir kupriaus slėptuvę. Galbūt...

---

Alibahą juosiančioje sienoje iš viso yra šeši dideli vartai, tačiau tik penki iš jų yra naudojami karavanams įleisti. Tie vieni likę veda į miesto blogą dalį, o per ją niekas nenori keliauti. Juolab kad „blogoji“ dalis nuo „gerosios“ atskirta aukšta siena. Žinoma, ji nėra ideali – laikas ir žmonės joje pridarė pakankamai skylių ir praėjimų. Todėl sienos veiksmingumu tikėti galėtų nebent visiškas naivuolis.
O štai vartai, kad ir kur jie vestų, saugomi labai atidžiai.
Žinoma, tie šešeri saugomi vartai – oficiali Alibaho tiesa. Kam reikia, tas puikiai žino, jog patekti į dykumą galima ir vienu iš nesuskaičiuojamų slaptų išėjimų, kurių per amžius čia pridarė visokie perėjūnai, vagys, žudikai ir šiaip žmogeliai, norintys turėti kažką savo. Kai kurie praėjimai buvo mokami. Ten užrišdavo akis ir išvesdavo į dykumą, kur palikdavo vieną kopose, besidairantį slapto liuko.
Tačiau daugiausiai visi naudojosi šiauriniais ir rytiniais vartais, kur suplaukdavo didžiausi karavanai iš tų šalių. Ne veltui daugiausiai sandėlių stovėjo būtent toje miesto dalyje, o pats tirščiausias turgus – irgi ten pat.

Kuomet mūsų ketveriukė apsireiškė prie šiaurinių vartų, saulė jau paskelbė pietus. Mano skrandis perspėdamas sugurgė, aš nevalingai apsidairiau kokios nors užeigos, kurių čia buvo daugiau nei reikia. Tarsi atspėjęs mano mintis, Reiganas patraukė į vieną iš jų – „Baltąją Palmę“, kurios sutrešusi iškaba kaip tik rengėsi nukristi ir praskelti kam nors galvą.
Viduje, kur oras vis dar išliko vėsus, mus pasitiko pavargusi šeimininkė ir abejingai mostelėjo į angą patalpos gale. Ten laipteliai vedė į rūsį, kur alkanų klientų greičiausiai buvo gerokai mažiau. Tačiau Reiganas palaukė, kol ši nueis, apsisuko ir žengė prie artimiausio staliuko, prie kurio jau sėdėjo trijulė neaiškių personų. Vienas iš jų pakėlė nuo ėdalo galvą, ketindamas smalsiai apsidairyti.
Išvydęs besiartinantį burtininką nustojo kramtyti, pabandė mėšlungiškai nuryti turinį, tačiau nesėkmingai. Per sprangūs pasirodė tie kąsniai vargšui.
- Ką yra? – kilstelėjo galvą jo bendras, pažadintas kosėjimo. - Še, pagerk vyną...
Bet jo bendras tik parodė pirštu į mus ir pasidaužė į krūtinę, nuramindamas įsisiautėjusį kosulį. Dabar atsisuko visi trys.
- O tai šū... - vos nepasakė iki galo vienas iš jų, - Reigi, bičiuli, o mes tavęs nesitikėjome...
- Žinau, kad nesitikėjai, - atkirto šis, - taip pat žinau, kad neturi kišenėse skambančių ir negali man grąžinti skolos. Deja, dar labai ilgai jų neturėsi, nes esi skolingas beveik pusei šio turgaus. Ir taip pat žinau, ką planuoji ateinančioms trims dienoms į priekį.
Sėdintysis prie stalo išbalo. Jis pakėlė nuo kelių savo kepurę ir priglaudė ją prie krūtinės.
- Reigi, aš tau prisiekiu...
- Patylėk! - pakėlė balsą šis, - tik klausykis ir linkčiok galvą, nes nenoriu nieko girdėti. Žinau, kad šiuo metu turi planą ir esi neapsisprendęs, vykdyti jį, ar ne. Jeigu nenori, kad išpasakočiau jį čia visiems, prisiek man, kad tą planą įvykdysi iki galo.
- Bet... apie kurį planą tu kalbi?
- Nagi tą, kur... kur daug smėlio, kur egzistuoja toks paukščiukas ir kur kažką nori padaryti nelaimingą. Dar ten yra tokia mergina. Dar pasakoti, ar jau susigaudei?
- Taip, žinoma, - kepurė dar labiau susiglamžė prakaituotuose pirštuose, - jau supratau tave, Reigi.
- Vykdyk planą ir apie nieką negalvok. Jis pavyks. Prisiek man, kad įvykdysi.

Čia vyko kažkas nešvaraus ir man sukilo natūralus smalsumas, tačiau burtininkas aiškiai neketino su niekuo kitu dalytis smulkmenomis. Tai buvo jo ir nepažįstamojo žaidimas.

- Gerai, Reigi... Kaip pasakysi. Prisiekiu. Iki galo įvykdysiu. Pradedu jau dabar, - sukruto vyrukas.
- Malonu su tavimi dirbti. Bet jeigu neįvykdysi...
- Prisiekiu, Reigi, būtinai įvykdysiu! - sudejavo pašnekovas, - ir tavo skolą sugrąžinsiu. Prisiekiu.
- Neprisiekinėk ten, kur ne tavo jėgoms įvykdyti! - riktelėjo burtininkas, atkreipdamas ir kitų dėmesį, - jeigu padarysi viską, ką esi sugalvojęs, man tavo pinigų nebereikės. Manyk, kad man jau sumokėjai. Gero apetito.
Taip taręs, burtininkas pasuko prie laiptų į rūsį. Vargšas, kuriam šiandien sugadino virškinimą, jį palydėjo baimingu žvilgsniu, tada užsimaukšlino kepurę ir išbildėjo iš užeigos, tikrai pasiryžęs daryti tai, apie ką buvo suplanavęs, bet dar niekam nieko nepapasakojęs.

- Jis man labai tiko tam, ko čia ir atėjome, - sukikeno burtininkas, įsitaisęs prie tuščio stalo, - Adžis yra pats smalsiausias šmikis prie šiaurinių ir rytinių vartų, o gal ir visame Alibahe. Bernelis turi juodą bizniuką - pardavinėja informaciją plėšikams. Jo naujas planas, nors ir varganas, duoda mums kaip tik tai, ko reikia - vaikio nebus mieste pakankamai ilgai, kad dingtų užkeikimas. Vėliau jis grįš ir sužinos visas paskutines naujienas - netgi tai, kas įvyks šiandien.
- Ar jau žinai, kur surasti kuprių? - pasmalsavau.
- Vis dar nežinau, kur jo slėptuvė, tačiau Adžis sužinos, kad šiandien Plačių Ragų bokšte, maždaug po dviejų valandų įvyks skerdynės. Ten jūs susitiksite su kupriumi. Tiksliau nieko negaliu pasakyti, nes ir Adžis tiksliau nežinos. Greičiausiai Parvelio darbas - patarėjas nuslėps informaciją nuo žmonių.
- Po dviejų valandų? Tai mes dar turime laiko pavalgyti ir išgerti! - nusprendžiau.

- Išgerti, - staiga išgirdau pažįstamą balsą iš užnugario, - tau lyg ir uždraudė, kaimieti. Parvelis man viską pasakė.

Sustingęs klausiausi, kaip džergžteli atstumiama kėdė. Liaunas siluetas prisiartino man iš kairės ir įsitaisė tuščioje vietoje. Dabar mūsų prie stalo buvo jau penki.
- Labos popietės, jūsų aukštelnybe, - krenkštelėjau, atlaikydamas įžūlų Liceros žvilgsnį, - matote, mes čia... darbą dirbame.
- Matau, - linktelėjo princesė, - ir girdžiu. Po dviejų valandų trauki pas kekšes, lydimas rūmų kekšės ir vieno žudiko. Ir dar ketini vynelio trūktelt, kad smagiau kapoti būtų. Nebloga pramoga medžiotojui, ar ne? O gal tave reikėtų vadinti velnių medžiotoju? Jūs dar ten kažkokią slaptą draugiją turite, kiek girdėjau...
- Matai ateitį, o šitos nepastebėjai? - dėbtelėjau į burtininką nepatenkintas.
- Tai buvo neišvengiama, - trūktelėjo pečiais Reiganas. - Jeigu būčiau pasirinkęs kitą užeigą, jos didenybė būtų laukusi ten. Princesė Licera tyčia ieškojo tavęs.
- Taigi, - šyptelėjo mergina, - ieškojau ir radau.
- Jai padėjo aiškiaregys Dorijus, kuris sėdi ana ten ir maukia savo pigų vyną...
- Tylėė-ėk! - purkštelėjo Licera, - jau prisiklausiau šiandien pranašysčių pakankamai. Dorijus praregi tik gerokai padauginęs, o su girtu bastytis po turgų tiek pat linksma, kiek savo kambarines gainioti. Tai radote mano seserį?
- Ne, tik kuprių, - apsidairiau šeimininkės. - Emerzide, brangioji, surask mums maisto šioje skylėje. Štai tau išlaidoms.
- O tas kuprius žino, kur Temilė? - neatlyžo Licera.
- Gal ir žino, - trūktelėjau pečiais.
- Jūsų didenybe, - priminė man princesė griežtu tonu, bet vis dar tyliai.
- Gal ir žino, jūsų didenybe, - šyptelėjau, apsidairydamas. Rūsyje neišvydau nė vieno, bent kiek panašaus į dvariškį ar užsislėpusį gvardietį. Čionykštė liaudis turėjo savo bruožų, kurių nebuvo įmanoma suvaidinti. Ne, Licera čia buvo viena, jeigu neskaičiuosime girto Dorijaus, matančio ateitį per du stalus už mano nugaros. - O ko iš manęs norėjai?
- Pakabinti tave kartuvėse, jeigu nenustosi elgtis kaip kaimietis, - piktai šnypštelėjo mergina.
- Vargu, - išsiviepiau, - tu čia esi viena, paslapčia išsmukusi iš rūmų ir tėtukas tikrai nepasidžiaugs, kai sužinos apie šitą pasivaikščiojimą. Ką jau bekalbėti apie piktą mamytę ir dėdę Parvelį, kuris nieko apie tai nežino? Taigi, ko nori?
Dešinėje nervingai subarbeno Čiūros pirštai, nors žudiko ir prievartautojo veidas išliko it akmeninis. Mano nepagarba greičiausiai veikė jį labiau nei pačią princesę. Reiganas stebėjo mūsų tylias peštynes susidomėjęs.

- Na gerai, - vyptelėjo Licera, - tiek to. Rūmuose taip nuobodu, kad net tarnaites versti laipioti sienomis nusibodo. Noriu, kad išmokytum mane žudyti velnius. Ketinu tapti velnių medžiotoja, ar kažkuo panašia... Kaip tau tai?