Varvantys žodžiai

Beržo lapai taip prisirpę žalumos, jog, rodos, tuoj ims varvėti nuo medžių.

        Prisimenu save bežiūrintį į jos veidą: dar truputį drėgnos lūpos atlimpa viena nuo kitos, burna prasiveria, liežuvis lėtai kyla, kol jo galiukas paliečia viršutinių dantų kraštelį, ir tada –  minkštas la. Po to apatiniai dantys nukeliauja viršutinių link ir seka femme. Tylokas, nedrąsus, lyg prisistatytų – aš. Vos vos šypteli ir drąsiau priduria, lūpoms išsirietus į apskritimą – l’homme. Dar kartą – l’homme. Ir nors žinau, jog ji tikrai ne mane turi galvoje, iš lūpų išleidžiu magnifique – ir jai, ir varvantiems lapams.

-Puikiai tariate, - būčiau galėjęs pasakyti. – Tik pasistenkite taip netęsti balsių ir nebijokite žodžių, juos tereikia suprasti, tada viskas tampa labai paprasta.

        Kad būtų taip lengva. Tikiu, tarimo taisykles ji kada nors supras ir išmoks. Kada nors kalbės drąsiau. Tačiau nemanau, jog aš pats sugebėsiu pasinaudoti savuoju patarimu, savo mintimis. Suprasti žodžius ir kalbą - suprasti mintis, pažinti žmogų, tai, deja, ne mano jėgoms. Prisimenu, kaip ji nusiėmė ausines, pakilo ir išėjo iš kupe, su savo krepšiu ir savo žodžiais. Tyliai iš lūpų varvančiais žodžiais, lėtai bėgančiais pro kampučius, pro smakrą, lašančius ant vagono grindų, bėgių ir žemės. Išėjo ir išsinešė tuos neištariamus, niekeno nesuprastus žodžius.

        Netrukus ir aš išlipu. Sėdžiu čia, mažam lopinėly miško, dirbamų laukų vidury. Niūriai stūgso šešiarankiai elektriniai žmonės, išskėtę savo metalines kojas. Prie jų pėdų, lyg šūdrų būriai, glaudžiasi rugiagelės. Mat kuo tas mūsų dievas patapo.

        Norėčiau rugiagėlių dangaus. Dabar jis lyg išskalbtas, nublukęs. Perkant tokios spalvos marškinėlius šmėkštelna mintis – gėjiški. Matai kaip dabar gavosi – gėjiškas dangus. Toks šviesus, lyg netikras, lyg nevykęs padirbinys.

        Apsimetu, jog nesuprantu žmonių. Tyliai stūgsau lyg nepajudinamas akmuo tarp beržų. Įsivaizduoju, jog jai patiktų čia, mano lopinėlyje. Skindama rugiagėles ji net nepastebėtų elektrinių žmonių, tik giliai įkvėptų ir drąsiai sušuktų – magnifique.

        Ji nuskintų ir lašančius lapus, tylėtume, seniai supratę, ką reiškia žodžiai. Neleistume jiems vėl varvėti.