2008-06-08 18:39
niekas nesupras, kiekvienas pasakys, "nereikia verkti, reikia juoktis, kokia diena, reikia džiaugtis,", o patylėtų, ir palauktų kol paverksi, nes tau, taip reikia; ania?..., nes taip jau pats lyg ir nežinai, reikia džiaugtis, o tu kažko verki.
visi mėgsta duoti patarimus, ypatingai tuos kurių negalį patys įgyvendinti, pavyzdžiui kai verkia patys...
kiekvienas savo ašaras turi išverkti, juoką iškvatoti, tylą ištylėti, klausimą užsiduoti ir atsakymą susirasti.
eilėraštis melodingas, bet apie nieką, dienoraštinis, bet skaityti pašaliniam nėr nenuobodu, privalumas melodingume, ir žaismėje, sekant mintį; tik jis subjektyvus tas eilius, asmeniškas, nors daugiskaita (pirmas asmuo), o vis tik tie mes, turi savo vasarą savyj. (ir svarbiausiai savo santykį, poziciją vertinimą į vyksmą, bei reiškinį - skirtingus.)
alegorijos jokios neradau, ar potekstės, "daug vasarų išvergtų mūsų, kurios kažkur suteka ir tipo kažką sėja" pirma asociacija, tai kažkada kažkoksai labai labai senas filmas "vaikai, važiuoja į stovyklą vasaros, ir prasideda karas, antras pasaulinis, ir vokiečiai, kur tėvai verkia, kur jų vaikai, bet ir neverkia susisėdę, tik paverkia tarpais, kai labai sunku."
bet čia skaičiau skaičiau nelimpa. tokiais atvejais "mes" - globaliai.
melodingas, ot tai melodingas tikra. turi savo - emocinę ritmiką.
(smagu matyti jus, pradingėlę) :)