išnešiojo
kaip vaiką ant rankų
tamsa
pūgą
siautusią naktį
riaumojusią dangų
rytmetyj
atsivėrusios burnos
šviesa
nuo šakų valgė
sniegą
it rūgpienio
skalsą
kąsniais drimbantį
trupantį
taip palengva
o tarp medžių tik lankos boluoja -
nei pėdsako;
juodas varnas
letargo
baltam
ekrane -
ar tai obelys žydi
ar miega...