apie tą juokingą reiškinį karta

Lietuviai (o dažniausiai - juokus krečiantys seimūnai) mėgsta netiesiogiai prisipažinti esantys neveiksnūs, valstybės ateitį siejantys vien su 1989-1990m. kartomis. Juk dažnai išgirsi metrą, centimetrą ar milimetrą, verkšlenantį dėl apverktinos vyriausybės būklės, sustabarėjusio valdžios mąstymo ir neryžtingumo.

    Tokiais atvejais SSRS istoriją kiek išmanantys „visažiniai“ puola gaivinti Chruščiovo idėją jauninti, atnaujinti valdžią. Tiesa, nei pačios Sovietų Sąjungos, nei juo labiau dabrtinės LR nežavėjo ir nežavi tokie šviežiai populistiški pasimėtymai. Esmė, ko gero, slypi ne amžiuje, o asmenybėje, ne visada pasiduodančioje laikui. Kitaip sakant, kodėl tu turi ką nors keisti į gera, kai to niekas nereikalauja? Kai viltingosios sąjūdžio ir nepriklausomybės kartos dar trina dvyliktos klasės suolus savo liesais užpakaliais. Graudžiausia tai, kad būsimieji mokesčių mokėtojai, per visą savo gyvenimą matę tik apgailėtinus sprendimus ir nevykusį vyriausybės darbą, paprasčiausiai nemokės daryti teisingų sprendimų. Pasiduos.

    Žodis „kartoti (s) “ siejasi su daiktavardžio „karta“. Jau bemaž amžių skirtingos generacijos linkusios vadinti save prastosiomis, vienintelėmis vertybių puoselėtojomis. Ir kas tikriausiai aišku - jos visos teisios. Dėl to būtų labai kvaila vieną kartą iškelti aukščiau kitos, pasinerti į bevaises svarbumo kontempliacijas ir lyginimo varžybas. Matyt, tai įsisamoninus, jau gerokai lengviau suprasi, kad viena ar dvi vienmetės grupės visos tūkstantmečius egzistavusios tautos radikaliai nepakeis. Geriausiu atveju pasuks į vieną ar kitą pusę.

    Bet kai kalbi apie kartų konfliktą, turi žūtbūt suprasti, kad nesutarimas nulemtas jau kur kas anksčiau, kad tai užkoduota pasąmonėje, buities diktatūroje, natūralioje elgsenoje. Gana egocentriška manyti, kad tavęs nesupranta vien dėl odos spalvos, amžiaus ar pažiūrų. Iš detalių susideda visuma, kuri dažniausiai pirma sureaguoja su individualumu, tik po to atsiranda vienoks ar kitoks impulsas kažką kažkaip vertinti. Todėl nors ir senimas moko jaunuomenę, o ši vyresniuosius vadina nukaršėliais, pernelyg atsainu kaltę versti vieniems ant kitų. Kita vertus, tai jokiu būdu nedeklaruoja pasyvumo ar predestinacijos.

    Rišant mintį, galima nupiešti kelias utopijas:

1) Žmonija (..., lietuviai, ...) negali gyventi be įsivaizduojamų rėmų, varžančių juos veikti intesyviai. Toliau bus ieškoma aukso veršių, laimės kur nors karibų jūroje ar kaimyno darže.

2) Kadangi pyktis ir politikuoti mėgsta kone visi, bus tęsiamos diskusijos, forumai ir debatai, kaip reikia viską tvarkyti. Tai greičiausiai atves prie sistemingo valdžios atnaujinimo be ryškesnių pasikeitimų. Status quo.

3) Koks nors niekam iki tol nežinomas mokslinčius susprogdins Žemę, prieš tai parašęs laišką jį išdavusiai moteriai.