Žvilgsnio magija

Kodėl mums kartais norisi eiti gatve užsidėjus juodus akinius? Kodėl tokie norai kyla ne vien vasarą? Gal mes tiesiog norime kažką paslėpti? Tačiau, ką?.. Galbūt savas akis, savą žvilgsnį, o gal ašaras... Kad ir kaip ten bebūtų, mums norisi tapti bent truputėlį nematomais.. Eiti gatve, matyti kitus, žvelgti jiems į akis, tačiau savųjų jiems nerodyti.. Tarsi imti ir nieko neduoti.. Visa tai atrodo savanaudiška..
Kodėl mes taip bijom žvelgti vienas kitam į akis?.. „Jei du žmonės žiūri vienas kitam į akis ilgiau nei 10 sekundžių, vadinas jie ruošias arba muštis arba mylėtis.. „, radau šią mintį vienoje iš neseniai skaitytų knygų. Sukėlė man ji šypseną, nes kiek pamąsčius supratau, kad ji visiškai teisinga.. Ar gali du nepažįstami (pažįstami) žmonės ilgai žiūrėti vienas kitam į akis?... Turbūt, ne.. Visi mes kažko išsigąstam... Mes nenorime, kad kitas suprastų mūsų mintis, mūsų jausmus, atimtų dalelę mūsų... Neveltui sakoma - akys sielos veidrodis... Nejaugi mes norėtume kiekvienam ją parodyti? Juk tai taip asmeniška, nepakeičiama ir nepakartojama... Nejučia nusukame žvilgsnį ir nebyliai klausiame ko mes vieni iš kitų norime... Atsakymas labai paprastas... mes norime pažinti vienas kitą, akyse pamatyti tai ko žodžiais niekad nepavyks pasakyti...
Deja, dažnai pasijuntame apgauti.. akyse matome vienokį žmogų, o jam prabilus suvokiame, kad jis visai kitoks... Sutrinkame, nes nežinome kuo pasikliauti jo lūpomis ar akimis... galbūt tai tik mūsų vaizduotės vaisius, galbūt tokio žmogaus išvis nėra, gal mes jo akyse matome tai ką norime matyti?.. Kas gali atsakyti į šiuos klausimus... Tačiau akimis verta labiau pasikliauti nei lūpomis, nes jomis tariame tuos žodžius, kuriuos norime, visa tai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename, mus supančių žmonių, nuo to, ką jie tikisi iš mūsų išgirsti... O akyse mes esame savimi, nieko nepridėdami ir neatimdami, tokie kokie gimėme, tokie, kokie būsime po daugybės metų... Vis dėlto kartais norime ir jas pakeisti, nusukti žvilgsnį, ar padaryti jį pilną pykčio tarsi signalizuodami kitam, kad metas nustoti žiūrėjus, nebandyti jose pamatyti tai, ko žmogus nenori rodyti...

tačiau kartais tas žvilgsnių slėpimas atrodo toks vaikiškas žaidimas, taip patys sau prisipažįstame, kad savęs gėdijamės ir nesame pasirengę būti savimi...
2005-08-07 01: 48