Tyliau nei tylu

Ji tyli.
Atrėmusi sušilusią kaktą prie sudužusio veidrodžio rėmo
kvėpuoja šiltu, cikadų dūzgesiu virpančiu oru.

Skaudžiai suspaudusi virpančius kumščius
jaučia sunkų šukių aštrumą.
Delnuose bando auginti savo ramybę.

Užmerkia nuo perštėjimo sudrėkusius vokus
ir leidžia tau užkalti jos sielos duris – akis
nušluostyti bespalves ašaras – skausmą
ir nebyliai
tarsi atsidėkodama
lūpomis
lyg maldą
dėlioja skiemenis
…tavo tylėjime aš nebyli…tavo tylėjime…aš tavo..nebyli…tu mano..tylus…

…niekas negirdi.