Rudens laužas

Tu mano nerimas, tu mano skausmas,
pavogta kibirkštis iš laužo liepsnos.
Kas gali nutylėti, kai gamtos šauksmas
suraizgo likimus gyvenimo tinkluos.

Tu- mano laužas rudenio vėsumo,
o aš gal peteliškė, skrendanti ugny.
Aš noriu pasisemt, išgert meilės saldumo,
sudegt meilės lauže ir likt užmaršty.

Ne! Tu pamirši, paliksi gal kaip lapą
nukritusį praeivis palieka purve.
Bet meilės pelenai, širdy palikę šneka.
Kol gyvas būsi tu, aš būsiu drauge.