gotikos samprata...

Išgryninta gotikos samprata
- arba kodėl man atgrasios iškrypusios gotikos apraiškos... - arba antivampyriškas, antisadomazochistinis esė... - arba kodėl ne viskas, kas yra tamsu, yra gotika... - arba, galiausiai, atsisveikinimas su pamąstymais gotikinės subkultūros tema...
...nes juk galiausiai turim kada nors liautis mąstyti apie tai (t.y. apie gotiką). Pasiekus tam tikrą brandos lygį manau galima pradėti mąstyti TAI (t.y. pačią gotiką). Bet čia mintys sukasi ne apie tai.

Man paprasčiausiai įkyrėjo aplink zujanti įvairiausio plauko bjaurastis. Tiek bendrakultūrinė, kurią drįsiu čia atvirai ignoruoti, idant ji neturi su mumis nieko bendra, tiek ir gotikinė subkultūrinė, kurią aš vis tik išdrįsiu išdėti į šuns dienas (jūs, šunys, jau man atleiskit), idant nakties oras nebūtų toks slogus nuo pradvisusio ir drėgno pusrūsių kvapo. Įsijaučiu į vaidmenį ir pasiėmęs užsigulėjusį kampe subjektyvaus turinio šluotražį išeinu į naktinį miestą „dirbti viešųjų darbų”...

...o naktyje žvarbu. Suki ratus užtemusiame gotikos pasaulyje ir blaškaisi tarp stingdančios žvaigždžių šviesos bei tarp bydėjusio mėnulio blyškumo. Tačiau tavęs niekas nešildo. Aplink regi įvairiausio plauko būtybes – gyvasties jėgos ištroškusius vampyrus, per išorinį skausmą meilę gimdančius sadomazochistus, vaiduoklius ir kt... Nuo tokios kaimynystės stingsta kraujas gyslose. Tu šliejiesi prie medžių paunksnėse boluojančių kaitrių sielų. Nes tik kaitri siela gali išlikti šiame pragaištingame išoriniame gotikos šaltyje. Klausiamu ir abejojančiu žvilgsniu iš padilbų stebiu šias man svetimas būtybes ir negaliu suprasti, ką jos čia veikia. Ar jie yra pilnateisiai gotikos pasaulio nariai, ar pakviesti tik svečio teisėmis ar apskritai tik kraštovaizdžio detalė, ar galų gale neprašyti įsibrovėliai? Visas šias abejones gimdo manasis gotikos suvokimas. Man gotika yra grožis – tamsus: be pykčio, be neapykantos, be destrukcinių motyvų... Grožis sunkiai suprantamas, sėkmingai ignoruojamas plačių visuomenės masių, bet mano sielos suvokiamas ir išgyvenamas. Mano gotikoje menas ir gyvenimas eina išvien, susilieja vienas su kitų vienyje (t.y. manyje), yra nedalomas. Grožis asocijuojasi su gėrio ir blogio vienybe. Blogis ir gėris – metafiziniai, pakylėti virš kūniško, materialaus pasaulio sąlygotumų. Būtent šis aspektas man ir neleidžia tapatinti gotikos su vampyrais, seksualinio bei religinio iškrypimo formomis.

Pradėsim nuo vampyrų. Jie – blogis kūniškas. Blogis, varomas bejausmio žiaurumo ir gyvuliškų instinktų. Ir jokių paralelių su kaitria, nežabotos fantazijos pripildyta siela aš čia nematau. Vampyrai apskritai yra besieliai. Nemiręs kūnas, kuriame žmogiškąją sielą pakeitęs nenugalimas kraujo, kaip gyvybinės energijos šaltinio, troškulys. Troškulys aklas, žiaurus ir suvokiamas kaip kraštutinis ego įsikūnijimas. Vampyrai būtybės nekuriančios, kas taip pat yra vienas iš pagrindinių gotikinio pasaulio aspektų – kone maniakiškas veržimasis į kūrybines erdves. Galų gale gotika gali būti traktuojama ir kaip kūrybinis procesas apimantis tiek patį gyvenimą, tiek ir meną (kaip jau buvo minėta anksčiau). Taigi, šiais aspektais jokių paralelių vampyrizmo su gotika aš nerandu.

Jaučiu kaitriųjų sielų pritarimą ir paramą. Iš anapus medžių, iš gotikinės nakties glūdumos ataidi gergždžiantis, argumentuojantis egzistencijos teisę šnabždesys:
- mes esam pilnateisiai gotikinės nakties gyventojai. Mes gal turim net didesnę teisę už jus, nes mes išskirtinai nakties vaikai, ir saulės šviesa yra mūsų priešas, ir mūsų troškimai yra tamsūs bei niūrūs, ir mes patys esame negailestingi ir atšiaurūs kaip ir mus supanti aplinka, ir mes nuo likusio pasaulio apsigaubę mistiška skraiste, todėl nepažinūs žmonėms...

- bet jūsų pasaulis yra neperšviečiama, nepermaldaujama, aklina tamsa, nepripažįstanti jokių kompromisų. Ji vienapusiška ir tuo uždara. Apakinti savo egzistencijos jūs nebesugebate įžvelgti tamsos šviesoje, idant pastaroji jus žudo, ir iš jūsų atimta galimybė regėti šviesą tamsoje, nes nuo jos jūs slepiatės pradvisusiuose pusrūsiuose. Jūs savo egzistavimu paneigiate pačią gotikos duališkumo idėją tuo užkirsdami kelią tiek sau patiems, tiek pačiai gotikos dvasiai plėstis visomis kryptimis. Tuo tarpu kaitriųjų sielų suvokimas gotikoje plečiasi visomis kryptimis, apčiuopdamos kiekvieną gotikos pavidalą. Jūs negalit būti pilnateisiai gotikos pasaulio gyventojai, idant jumyse nėra gotikos turinio, jūs neatsiejamai susiję su forma tiek savo išore, tiek ir vidumi, taigi tuščiaviduriai. Jumyse aš nematau to įstabios kaitrios sielos savybės – grožio pajautos, fantazijos tėkmės ir kūrybiškumo daigo. Jūs gal ir gyvenate tame pasaulyje, bet jūs jo neišgyvenate, nes pas jus nėra pažinimo aistros. Jūs gal ir esat nepažinūs žmonėms, tačiau niekur nepasislėpsit nuo žingeidžių ir skvarbių kaitriųjų gotiškųjų sielų žvilgsnių, permatančių jus kiaurai. Jūs nesat mistiški. Mistiškumas – tai paslaptis, o ne antgamtinių savybių rinkinys. Jūsų nemarumas sąlyginis, apribotas nakties ir kraujo. Jūsų nemarūs tiktai kūnai. Mūsų gi sielos amžinos – išskystančios amžinybėje ir vėl susikristalizuojančios. Mūsų egzistencija įgavusi rato pavidalą, o jūsiškė – tik kelionė nuo taškės A iki taškės B...

Išsiaiškinus su vampyrais tarpusavio santykius, metuosi į kitus kraštutinumus, nors gal jau ir nebe taip kategoriškai, norėdamas paneigti bandymą gotiką perteikti per seksualinę prizmę. Čia turiu omeny tokias seksualinio iškrypimo formas kaip sado – mazochizmas, fetišizmas ir pan. Kaip aš suprantu, jie su gotika siejami per tai, kad šios formos išreiškia tamsiąją žmogaus gyvenimo pusę. Šeip ar taip, sado – mazochizmas, fetišizmas stovi seksualinio žmogaus gyvenimo avantgarde. Tačiau tai yra tik atspindys tos menkos dalies žmogiškosios egzistencijos, kurią norima įsprausti į gotikos rūbą. Mano manymu vienintelis teigiamas šios srities dalykas yra tai, kad jie perteikiami žaidimo forma, kaip spektaklis; jie suteikia kančiai formą, atskleidžia ją kaip gražų dalyką; jie suteikia ritmą skausmui; jie perneša tikrąjį gyvenimą į dramos sferą ir užkelia jį ant koturnų. Antra vertus, jie nepažeidžia ir gotikos duališkumo idėjos iškeldami formulę skausmas=malonumas. Tačiau tai tik išorinė pusė, forma. Turinys savo esme panašus į vampyrų atvejį. Seksualinė sfera yra kūniška instinktų sfera, tuo tarpu mes, žmonės, esame švytinčios būtybės (o gotai turėtų švytėti dar skaisčiau, idant jų nepasiglemžtų pragaištinga naktis), ir įsiliejusią į mus gotikos idėją turėtume suvokti bei įprasminti per šią mūsų dvasią. Man skausmas, jei jau jis yra būtinas egzistencijos akcentas, turi būti sudvasintas ir pakylėtas į aukštesnias sferas, jis turi pasireikšti kaip varomoji kūrybinė galia. Sado – mazochizmo atveju, malšinant jį kitu, labiau fiziniu skausmu, yra žingsnis atgal. Iškeliant į pirmą planą lytinį pasitenkinimą per skausmo patirtį yra užgožiamas dvasinis skausmo lygmuo ir tuo pastarasis yra išmetamas iš gotikos sąrangos tuo ją be galo nuskurdinant. O aprangos ar imitacijos, jei kas bandys tuom argumentuoti, apskritai yra nevertos dėmesio, idant Widdis the`Goth yra maksimalistas ir nekenčia, kai forma neatitinka turinio (tai jau panašu į veidmainiavimą) ar net jei už formos apskritai nieko neslypi.

Kita vertus, kodėl tada ne visos seksualinio iškrypimo formos traktuojamos kaip gotikos dalis? Zoofilai, pedofilai, bagofilai, nekrofilai, etc. Juk jos taip pat išreiškia tamsiąją žmonijos egzistencijos pusę. Žengiant dar toliau, ką tamsesnio pas žmones galime rasti jei ne psichikos nukrypimus. Tačiau psichikos ligonių gotais kažkodėl niekas nelaiko. Jie galėtų būti traktuojami kaip gotų studijų dalyku, bet ne daugiau. Ar aš neteisus?

Panašiu stiliumi ir tonu galima būtų diskutuoti ir kitomis tamsiausiųjų žmonijos pusių temomis, kad, pavyzdžiui, ir apie satanizmą, tačiau iš esmės tai jau būtų kartojimasis to, kas pasakyta aukščiau.

Tad tokia tad yra manoji Gotika. Išgryninta. Tyra. Bet tamsi. Maksimalizuota ir idealizuota. Bet reali (bent jau mano galvoje). O aš išeinu. Kaip visada. Paklajoti pasąmonės labirintais. Mėgautis kaitriųjų sielų draugija. Iki kitų proveržių. Iki kitų susitikimų. Iki kitų sutemų...