Vezuvijus išsiskleidė.
Ir tarsi gėlė pražydo...
Ir rėkia debilas-
Kaip gražu, kaip gerai
Kad mamyte sunaikinai...
Bobute rožančiu tarp ranku suspaudus...
Ir meldžia dievo pasauly apsaugot...
Ašaros tik ritasi rieda,
O Vezuvijus jau apdengė diena...
Ir po lava žemė užmiega...
mačiau per tepliką tokį epizodą; vaikus paėmė iš tėvų. tie vaikai buvo prirakinti prie radiatorių, labai išsekę fiziškai, nevalgę negėrę, pastoviai seksualiai išnaudojami, žinoma smurtas jų adresu.
tai gi jie turėjo duoti parodymus, tėvus sodino, IR psichologinis momentas; Vaikai verkė, pasaulyje jautė didelį nepilnavertiškumo kompleksą, ir didelį kaltės jausmą. labai jautėsi blogais ir kaltais - jie mamytę ir tėvelį pasodino į kalėjimą, t.y. dėl jų kaltės tėvelis, mamytė sėdo.
ir nieko nepadarysi, mus valdo mūsų protas, o jis turi įdėtą programą, taip?
nieko nėr šlykščiau, kaip motinos, tėvo kultas. kam jie blyn reikalingi, kai pasižiūrėk į tą pasaulį, ateina naujos kartos, ir į jų smegenis tas pasaulis diegia programas - esamas, duoda pasaulio aprašymą.
kompe yra programa ir jis atlieka funkcijas, taip ir protas.
jūsų eilėraštis labai negeras. spekuliacija. jūs rašote apie tai ko visai nežinote, bet debilo sąskaita, norite parašyti kūrinį, ania? debilas taip nepasakys. ir net minties taip neformuluos.