rasa nukrito pažeme, kai nebešluoju
nei pusnakčio žvaigždžių, nei tako rytui,
kai laiko blakių nebetraiškau, kai vėluoju
įžiebt kažkur savęs po miesto vyšniom -
ilgėja sausros – mano piktos sesės -
jų akys pilnos debesėlių mėlio, kai smėlio
takeliu žolė namon garuoja, kai netenku savęs
prie durų užvertų – langai mane kvėpuoja.
rasa nukrito pažeme, kai nebeloja,
nei kurtai paleisti, nei durų vyriai –
sudygsta vyrai iš natų nakties arimuos, kai krenta
padrikai nudilusios į sausmetį žvaigždelės tylios...
viską supratau, bet neaiškinsiu; na naktim (kažkada) šunis paleisdavo, nuo lenciūgų, pasilakstyti, kai dar vyrai dygdavo ir būdavo kur daigams stotis, o vaikai miegodavo - ir tie šunėkai niekam neįkas, o vyriai ilsėdavosi - durų nieks nevarstydavo, ("nebeloja, nei kurtai paleisti nei durų vyriai"), bet man patiko pirmi du posmai; ir vis tik juokingi gretinimai su tais dykstančiais vyrais :D nors tu ką. pirmas posmelis, "kaip ledas" visas visas švyti.
bet žinoma, jau labai solidus eilėraštis. :)
pirmi 3 žodžiai, be abejo, pakilimo juosta.
8eilutė - pretty cool, išpildanti.
3strofos, sorry, nesupratau - ypačiai - kurtų ir vyrių (pasekoje sudygstančių vyrų, juolab).. ir to kritimo - nu negal gi jos krist harmoningai, a? - ... .. .