Jamaikos saulėlydis

Mėlynųjų kalnų užuovėja.
Saulės apšviesti vakarėjantys takai ir tauta, iš vietos, kurioje laikas sustojo.
Didingi gamtos lošimai su likimu, čia yra tokie vykę, kad žmonių kalba to neišreikši..
Koks tai grožis, kokia didybė ir koks prieš visą tai menkas žmogus, toks menkas lyg kartkartėmis čia užklystančio lietaus lašas.
Leidžiasi saulė, nuo mėlynūjų kalnų tas didelis, oranžinis tolis visai nepanašus į jokį, lyg tol regėtą.
Toks tobulas, toks artimas ir kartu nepasiekiamas, nei rankomis nei mintimis.
Jūra rimsta ir tai visai nereiškia tylos prieš audrą,
ne, tai tik vakaras, vakaras per tobulą peizažą atnešantis naktį
Į salą kurioje laikas, sustojęs.