Kam tyla, kam tuštybės agonijos metas
Išdabintų pakarančių vandens gaivumoj.
Neganda – tarsi laimės ir žodžio verpetas
Žodis – žeis, o laimė – gyvens.
Neskaityk nei tiesos man nei melo.
Gal gyvent nebemoku vienišumo būty?
Trys liepos prie kelio taip godžiai gyveno.
Ir gėrio ir džiaugsmo stokojo širdy.
Ir krito po kojom šį rudenį menką.
Be žado lyg kokios darželio aguonos,
Meduotais žiedais lyg saldžiausios svajones.
Be žodžių gražių lyg nebūtų to vertos.
Paskendo žiedai bičių skambesio pynėj.
Ir kirto karštai piktos rankos i širdį
Nejusdamos, aršiai lyg aštrūs liežuviai.
Kapojo, kapojo, kapojo, kapojo.
Ir naktys nusviro toms liepoms prie kelio
Ištarti bent žodį, nors skausmą išginti,
Tačiau liepos verkė, naktim netikėjo.
Tylėjo, tylėjo, tylėjo, tylėjo.
Gražus kūrinys, man patiko :-) Siūlyčiau, kaip ir Lugnis, peržiūrėti ritmiką. Taip pat būtų gerai jei vietoj pakartojimų sugalvotum geresnes eilutes, tie daugkartiniai kapojimai ir tylėjimai nesukuria norimo įspūdžio. Sėkmės :-)
negerai su tais visais eilėraščiuose, poezijoje - būtent raiškoje: tarsi, tačiau, lyg, ir paskutiniame posmelyje antroje eilutėje tą nors geriau keisčiau į jungtuką ir;
pašlifuoti ritmiką, išvengti tų minėtų žodukų, kurie iš karto menkina, prastina eilėraščius, (jų tikrai geriau vengti ir kiek įmanoma išvengti, tada kūrinys iš kart kitaip suskamba) ir visai smagiai skaitosi.
čia jau grožinės literatūros kūrinys - lyrika, eilėraštis. :)