Žodis liepai

Kam tyla, kam tuštybės agonijos metas
Išdabintų pakarančių vandens gaivumoj.
Neganda – tarsi laimės ir žodžio verpetas
Žodis – žeis, o laimė – gyvens.

Neskaityk nei tiesos man nei melo.
Gal gyvent nebemoku  vienišumo būty?
Trys liepos prie kelio taip godžiai gyveno.
Ir gėrio ir džiaugsmo stokojo širdy.

Ir krito po kojom šį rudenį menką.
Be žado lyg kokios darželio aguonos,
Meduotais žiedais  lyg saldžiausios svajones.
Be žodžių gražių lyg nebūtų to vertos.

Paskendo žiedai bičių skambesio pynėj.
Ir kirto karštai piktos rankos i širdį
Nejusdamos, aršiai lyg aštrūs liežuviai.
Kapojo, kapojo, kapojo, kapojo.

Ir naktys nusviro toms liepoms prie kelio
Ištarti bent žodį, nors skausmą išginti,
Tačiau  liepos verkė, naktim netikėjo.
Tylėjo, tylėjo, tylėjo, tylėjo.