Kritimas

Nakties pilkai juodame fone
Gyvenimas pakaria Tave.
Lipu nukabinti Tavęs nuo medžio šakos,
Bet deja! Užkliūnu ir krentu.

Krentu stebėdama kitų gyvenimus,
Ir tik vienintelio, savojo, aš nerandu.
Svetimas skausmas ir džiaugsmas
Užgriūna tarsi banga, nušluojanti viską kelyje.

Dabar aš suprantu, kodėl savojo gyvenimo nerandu.
Mano likimas dar neužrašytas,
Manęs nelaiko jokie saitai čia,
Aš dar galiu gyvenimą pakeisti,
Todėl nebelipu aukštyn jau pas Tave.