Nemokša

Aš nemoku skaičiuoti
Savo žingsnių
Paryžiaus gatvėmis,

Šnekinti vėjo,
Nešiojančio pūvančio
Senos dumblo kvapą;

Nemoku priprasti
Prie liūdno
Eifelio žvilgsnio,

Įbesto į margą
Pradėjusių žilti
Turtuolių minią;

Negaliu sustabdyti
Savo akių prie valkatos
Baisiai vaikišku veidu;

Išspardyt valiūkiškai
Šiukšlių nemoku
Paskutinėj metro stotelėj,

Praeiviams šypsotis,
Nevalgyt ledų,
Kai taip karšta, -

Ne mano tai miestas,
Ir paukščiai ne mano,
Aptūpę stogus pažaliavusių katedrų, –

Dar mažo manęs neišmokė
Skaičiuot savo žingsnių
Paryžiaus ritmu;

Manęs neišmokė numirt
Pasidėjus po galva liemenę
Senoj nevalytoj stoty...