Dialogas

Perskaičius Vytautą Rudoką

- Atrodo, kad tai buvo šitaip neseniai. Lyg vakar. Pameni?
- Mergaite, aš neturiu atminties.
- Ech... Aš išsimaudzžiau ir nustebau išvydusi tavy, kad mano krūtys jau ima apvalėti...
- Nemačiau tavęs nuogos. Tai- akimirkos šešėlis, išnyksiantis anapus atminties.
- Ne, ne. Juk tu manim grožėjais ir glostei mano kūną. O aš... Aš taip susigėdau. Tai buvo didžiausia mano paslaptis. Maldavau, kad niekam jos neišduotum.
- Aš ne...
- Pykau ant tavęs. Verčiau būtum man dovanojęs tik saulės zuikučius.
- Manęs gali nekaltint. Kuo aš dėtas? Tu grožėjaisi pati savim. Aš tik atspindžiu. Parodau tai, kad vyksta. Ne tai, ką nori tu regėti ir visiškai neaišku, ką manyje išvysi, sugrįžus vienądien be kaspinų.

- Aš pasimetus. Tavęs paklausti noriu. Iš kur tas aukso žiedas? Kaip, kada? Nejau žemuogių pievelė liko tik sapne? Nejau žiedai šitaip greitai pavirsta vaisiais?..
- Taip. Be sustojimo byra smiltys. Matuoja tavo laiką be paliovos. Dabar tiktai anapus liko tavo pumpurai. Nebesugrįš.
- Kodėl turiu daryt tai, ką darau? Bevertiški dalykai, o aš amžinybei pašaukta esu!
- Manai?
- Grąžink mergaitę baltu kaspinu!..
- Ji gulbe neišplauks... Nuskendo mano gelmėje.
- Gyva! Gyva!
- Nuskendo. Gyva galbūt tik tavo atminty.

- Ak! Sugrąžink nors vieną akimirką... Kai džiaugiaus. Juokiaus...
- Grąžinti? Tai ne mano valioj. Prašyki savo atminties.
- Nebegaliu. Užklojau ją juoda skraiste. Tik retkarčiais sapne dar baltas paukštis sklesteli sparnais virs užmiršties.
- Tenai ne paukštis. Nebeprisimeni? Tai vėjy plaikstos kaspinai balti. O juoda skraistė tai ne skraistė. Liūdna žinia ir suvokimas atėjęs netikėtai- viskas baigias. Supranti?
- Nesuprantu ir suprast nenoriu. Tai ne man ir aš- kita.
- Tu ne kita, tu gal šiek tiek kitokia.
- Tylėk! Daug skausmo tavyje paskendo. Ne, man jo negaila. Bet laimės... Paiimdamas žadėjai sugrąžinti. Žadėjai, kad ji bus nuolatos šalia. Leidai gyventi svajomis. Iliuzijomis. Sudužo. Smigau į realybę ir gyvenau dienom vienodom. Likau be atminties. Be kaspinų. Viena.
- O moterie, manęs nedrįski kaltint. Tai tik akimirkų trukmė. O amžinybė jau alsuoja šalia tavęs. Aš jau mačiau tokių kaip tu ir viskas baigėsi vienodai. Aš dar matysiu...
- Sudaužiau. O juk tai galėjo būt kitų jaunų žiedų prasmė. Ne, neleisiu ateičiai žiūrėt į šitą daiktą. Geriau pati pavirsiu amžina šuke.
Jau praėjo laikas, skirtas atsisveikint su iliuzija. Jau vėlu grąžinti laimę. Gal tenais...

Tyla.