Tuštuma

Atsidūstu.
Galvoje pilna neužbaigtų minčių ir nežinau nuo ko pradėti.
Norisi klausti, laukti atsakymo...
Ir norisi tiesiog išsilieti...

Man sunku vis girdėti kaip mano draugai tarsi gina ją.
Ta kalę, negaliu viešinti jos vardo, bet ir kitaip vadinti širdis neleidžia.
Kirba mintys galvoje, gal Jai dar jis rūpi?
Gal su mūsų išgyvenimais grįžta prisiminimai ir apie jį?
O gal tiesiog jai gaila jo?
Jo nelengvo gyvenimo, apkalbų ir to ką Jis jai padarė?
Juk ji jam nieko nejautė?
Naudojosi...

[O gal...?]

Šiandien praeidamas pro gėlių parduotuvę sutikau ją.
Pažvelgiau į akis ir lyg kulka šovė mintis su ja pasisveikinti.
Juk ji nieko blogo neturi prieš mane, pati sakė, kad manęs nepažysta ir nenori spręsti apie žmogų vien iš kalbų.
Pritariu jai ir aš.

[Bet pykstu. Neturiu už ką, bet pykstu.]

Pasisveikinti su ja deja nespėjau.
Gal ir gerai, juk būčiau nesusivaldęs, o cirkas parduotuvėje tikrai nepakeltų jos reputacijos ir žmonių žavėjimosi manimi.

[Gal kada nors... Kitą kart.]

Šiandien man ir taip prasta diena.
Nuo pat ryto nuotaiką sugadino seną „Every Single Day“ dainą traukiantis telefono žadintuvas, kurį jau buvau pamiršęs.
Juk pagaliau visą savaitgalį (nesvarbu, kad tai tik pora dienų) galėjau pramiegoti.
Atėjusį į mokykla „pasitinka“ nauji darbai ir bendraklasės vaikinas, nešinas gėlėmis ir brangia apyranke mylimajai, gimimo dienos proga.
Nekenčiu jo.
Nekenčiu jų abiejų.
Ir matyt tik iš pavydo.
Pripažįstu - pavydžiu tokių dalykų.
Ir laimės.
Jų jau antrus metus „einančios“ meilės širdies takučiais...

Kodėl aš išvaisčiau laiką veltui pasirinkdamas ne tą žmogų?
Kodėl aš negalėjau visą tą laiką būti laimingas?
Kodėl bent su „ja“ negalėjome būti kartu?
Turėjome vis pyktis...

[Tada Ji ir buvo jo glėbyje ir nė nežinai... Ar ji sugadino jį, ar pataisė...]

Kodėl aš niekada negavau gėlių kai iš tiesų jų norėjau?
Ir iš ko norėjau jas gauti...
Kodėl niekas ligi šiol [net Ji] nepadovanoja gėlių tada kai mažiausiai jų tikiuosi?
Ar kai skruostu rieda ašaros...

Nekenčiu gėlių, bet vis dar tikiuosi jų gauti.

Po devynių dienų mano gimtadienis.
Mano pragaras, mano skausmas, mano liūdesys.
Nekenčiu gėlių, o dar labiau gimtadienių.
Nes niekad jų nesu šventęs taip kaip noriu.
Nekenčiu net ir kitų, nes širdį graužia prakeiktas pavydas.

Bet vis dar...
Vis dar viliuosi gauti tų pačių gėlių, dovanų, bent iš pačių brangiausių draugų.
Viliuosi, bent kartą per šią dieną pabūti su tuo kuo noriu ir gerai praleisti laiką.
Bent vieną kartą per gimimo dieną neverkti...


Žinai?
Aš noriu Tavo dėmesio.
Nes nematydamas Tavęs nebesuvokiu ką Tau jaučiu.
Man sunku nežinant Tavo jausmų, juk už akių gali būti visai kitaip...

Žinai?
Aš noriu gauti iš Tavęs bent paprasčiausių gėlių...

[Tai tikrai tik Draugė?]