Marokas, antra dalis - Rabatas

Taigi. Įsėdus į autobusą, kuris turėjo vykti į Rabatą (Maroko sostinė) mes toli gražu nejudam. Vairuotojų „personalą“ sudaro gal 4 vyručiai: tikrasis vairuotojas, bilietų pardavėjas, mojuotojas rankomis, kuris neva tai, padeda išvažiuoti autobusui iš prikimštos stoties, bagažo sukrovėjas, kuriam geriau jau sumokėti 10 dirhamų (apie 1 eu.), jeigu nenorite, kad jūsų kuprinę atiduotų kokiam nors valkatai, pasitaikius pirmai progai. Į autobusą įlipa keli juodaodžiai, krauju pasruvusiomis akimis, gal kamerūniečiai, gal senegaliečiai. Po kiek laiko autobuso gale pasigirsta moters klyksmas, mums jau kažkaip nedrąsu net ir atsisukti, moteris toliau garsiai žvygauja nesuprantama kalba, atlekia policininkai ir greit išsiveda juodaodę, apsuptą piktų juodukų. And finally we get off

„Vairuotojai“ įjungia videką, kad nebūtų liūdna, bet skirtingai, nei kur kitur, čia rodo ne „Rembo 3“ ar „Greiti ir įsiutę“ o kažkokio imamo religines (brainwashing‘ines) laidas. Awesome. Jau netoli saulės laida, todėl autobusas sustoja prie pirmos pasitaikiusios benzokolonkės ir visi vairuotojai, bei kiti tečiai, o ir kai kurios moteriškės išpuola padėkot Alachui už dieną. Vyrai į specialiai tam pritaikytą koplytėle, o moterys (dėl ko man širdis pasrūva krauju) ant kažkokių popieriaus atplaišų klaupiasi šalia. Mes ir visi kiti nereligingi pešam cigariukus prie autiko.

Riedam į Rabatą ir vis labiau ima nerimas, nes Tangiery, viskas buvo ant padėkliuko, o dabar už lango šiukšlynų laukai ir vis greičiau slenkanti tamsa.

Išlipam kažkur 23 valandą vakaro Rabato autobusų stoty, šiek tiek smirda, daugybė šiukšlių ir didis nesaugumo jausmas. Prišoka mažas berniukas: “Bonsoir, madame, bienvenue a Maroque! “. „Merci“ ir bėgam į stotį, kur susiradus automatą Kara skambina Badr, nes jis turi mus priglausti sostinėje. Greitai uždedame dar vieną minusą Rabato nenaudai, kadangi Badr pasiūlo susitikti prie traukiniu stoties, nes autobusų jam per toli. Mkėj, susirandam taksi ir tikimės, kad tetis pasigailės ir mūsų neapiplėš, ir tikrai, važiuojam gal kokias 15 minučių ir sumokam vos 10 dirhamų. Paleidžia mus pačiam centre, prie įspūdingų rūmų, kur ir esti traukinių stotis. Aplink zuja mašinos, trykšta fontanai ir vaikšto žmonės apsirengę „vakarietiškai“, tai reiškia, moterys, ne tik, kad be čadrų, bet apskritai, su suknelėm, džinsais ir kitais velnio prasimanymais. Vos nusiimam kupriakus iš kažkur prišoka du rastamanai (nevadinčiau jų taip, jeigu nebūtų patys savęs taip pavadinę) kadangi jie atrodo kaip iš skoningo porno filmo, o mes neturim ką veikti, tai nutariam pasišnekučiuoti ir oh damn, mano vargšės ausys! Mano pašnekovas vis taisosi savo iki užpakalio nutįsusius išpuoselėtus dredus, ir kalba kažkokiom nuvalkiotom pop dainų frazėm, kol galop uždainuoja labai nevykusią dainą. Aš jau gniaužiu juoką kiek įmanydama ir tada pasirodo mūsų host‘ai, kurie deja atrodo kaip plikis ir šmikis palyginus su tais siaurapročiais kačiukais, bet jau čia galima ir prisimerkt. Sėdam į mašiną ir mažesnysis, kuris suppose to be Badr ironiškai mesteli: „so you like rasta, huh? “

Atvykstam „kažkur“. Simu (tuktelėjęs kačiukas su auksine bižuterija ir želiuotais plaukais) Badr bičiulis ir mašinos vairuotojas, paaiškina, kad čia yra jo butas ir mes jame nakvosime, nes jis dabar gyvena kitur. Užlipam į 3 aukštą. Butas dviejų kambarių, viename dvi sofos užtiestos leopardiniais užklotais, kitame geležinė lova ir langelis į kažkokį uždarą dvokiantį kiemelį. Vyrai sako, kad yra labai pavargę, todėl susitariam kad Simu ateis rytoj 9 ryto. Be abejo, prieš išeidami vyrai dar sugeba privaryti ant rastamanų ir Tangierio (ten, kaip suprantu, infantilesnių asmenų lygmeny, vyksta panašios kovos kaip tarp Vilniaus ir Kauno).

Vyrai išeidami mus užrakina. Diiiidelis minusas.

Tualetas yra dušas ir dušas yra tualete ir visa tai yra balkone, bet užtat per balkono grotas beveik pasiekiami apelsinmedžiai.

Prieš patenkant į balkoną reikia pereiti tuščią kambarį su spintelėm, čia matyt kažkada buvo virtuvė. Kara atidaro vieną iš spintelių ir pamato gan didelį tarakoną. Čia kartu su jos klyksmu pasipila jau visa minusų kruša. Sėdim ant leopardinių sofų ir tylim, kol galop išgirstu pasiūlymą: roll another one... Na ką gi. Supjaustau Azizo dovanotą buteliuką (kremo nuo saulės), kuriame slepiasi suvenyrinis kifas. Po dūmo šiek tiek praskaidrėja nuotaika ir einam gult.

Ryte nuotaika, kažkaip ne itin skaidri, aš vis tik, išdrįstu nusimaudyt duše-tualete-balkone pasitiesus maišelį. Drybsom ant leopardinių sofų, valgom ispaniškus Karos sausainius ir klausom Ledzepų per radiją, kuri yra bene vienintelė „saliono“ puošmena. Ateitis rodos miglota, bet 10 ryto pasirodo želiuotasis Simu su įspūdingu kvepalų šleifu ir išsiveda mus pusryčių, einam purvinokom gatvėm, kur ne kur voliojasi tarakonai ar apelsinų skeveldros. Šalia kažkokio prieskonių turgelio, viename iš namų esti kamurkė, kurioje tetis mums greit padaro kavuko, ir susuka po blyną tokį su sūriu (vietinės reikšmės). Tada man antrą kartą kyla mintis apie ne higieną, bet kai labai norisi valgyt, tai pasimiršta. Pasistiprinę patraukiam pas Simu pusbrolį, kuris turguj turi savo kvepalų kioską. Ir weeeha! Tokioj vietelėj tai dar gyvenime nebuvau. Rikiuojasi šimtai kvepalų buteliukų, bet tokių ką žinau, archeologinių, su Ledi Di ant viršelio, su Arnoldu Š. Už prekystalio smakso ramus geziukas, kuris netrukus dingsta, o mes tikrinamės e-meilus po prekystaliu, kur yra paslėptas kompas. Karts nuo karto užeina tečiai nusipirkt po cigariuką (kas man ypač patiko Maroke, jog gali nusipirkti po vieną cigaretę) ar visą pakelį. Pusbrolis grįžta ne tuščiom – su šokolado plytele iš kurios greitai susidaro 3 joint‘ai, ir gyvenimas toliau tęsiasi ir po truputį pasimiršta Rabato minusai. Vyrai nusiveda į kavinę. Čia kaip ir Tangiery lipam į paskutinį aukštą, nes ten, pagal nerašytas taisykles, sėdi tie, kurie pučia. Tada Simu (O jis yra Florisė Naitingeil, med. sesuo, jei kam neaišku) pradeda pezėt, kad, ką jus čia studijuojat, menas nereikalingas, nes „it just doesn‘t pay“. Tai irgi šiek tiek minusuoja Rabatą lyginant su Tangierio bohema.
Grįžtam namo, pasiimam daiktus ir Simu mus kažkur veža, aišku neklausiam kur. Paaiškėja, kad į kažkokią „ekskursiją“, po tradicinių molinių dirbinių, kilimų, baldų, bei kitų rakandų dirbtuves, tada varom į sugriautą mečetę bei Maroko karaliaus mauzoliejų, kuris fakin‘ tviska įstabiom deimantų arabeskom. Čia Simu mane priverčia nusifotografuot su mauzoliejaus sargybiniu, po to praeivio paprašo, kad nufotografuotų mus drauge (omg, džiaugiuosi, kad neliepia laikyt apgriuvusios mečetės delne) netoli senosios mečetės man padaro pirmąjį chna (Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Azijos šalyse paplitusi rankų/kojų puošyba) per 15 minučių ir baisiai nevykusį, aišku to dar nežinau, tai ir nenusimenu.

Toliau senoji medina, balti nameliai su mėlynom, rudom ar dar kažkokiom durim (visai kaip kikladžių archipelage ar pietinėj Italijoj) su geležinėm undinėm, Fatimos rankos ar keistos „falo“ (čia be abejo, jau mūsų interpretacija) formos belstukais. Klaidžiojam po tas gatveles, prisijungia kažkoks geros valios tetis/gidas, kuris daug pasakoja, bet aš jau nieko neprisimenu. Prisimenu tik, tai kad kažkas labai smirda ir po to išsiaiškinam, kad Simu kvepalai. Išvažinėjant iš Senamiesčio užplūsta gauja vaikų ir paauglių apsikarsčiusių būgnais, kurie šoka, dainuoja ir groja gnawa (Maroke paplitęs tradicinis muzikos stilius). Po šitos varginančios, bet visai awesome ekskursijos, paaiškinam, kad mums jau reikia traukt i Casablancą ir ar Simu nenorėtų mūsų pavežt iki stoties. Jis paveža, bet visi norim valgyt, dėl to esam suirzę. Dėl šitos pačios priežasties paaiškėja, kad nebėra bilietų šiandien į Casą. Tada pasiūlau užkąsti ir Simu nedvejojęs sutinka. Nuo stoties pereinam gatvę, kur rikiuojasi įvairaus plauko užkandinės, iš pradžių nueinam į pigią, kur už vitrinos gali matyti tarakonus besismaginančius salotose, taigi kažkaip nutariam eit į brangesnę vietelę, bet tai nieko nereiškia, nes jeigu tarakono nėra tavo lėkštėj tai užtat jų šaunūs pulkai laksto ant stalo ar sienų, grindų. Iš pradžių kažkaip strikinėjam, klykaujam, arabai virėjai šiepia ūsą, bet kai atneša man keptą vištą išvoliotą kary, pamirštu aš tarakonus ir kimbu į tą uždraustąjį vaisių, kurio taip liepė saugotis ispanai (čia nebelieka laiko pagalvoti apie higienos problemas).
Kai pasistiprinam, tai matyti, kad Simu bus sukalbamesnis ir štai, greitai atsiranda autobusas į Casą, po to atsiranda ir bilietai, o galop ir vipinės sėdynės priekyje. Atsisveikinam su Simu ir laukiam kol pajudės autikas (o jis pajudės negreit). Išlipu parūkyt, „vairuotojas“ liesas marokietis, labiau gal primenantis kurdą, klausia ar aš ištekėjus, „Oui“, sakau ir rūkau toliau, „vairuotojas“ nervingai kramto gumą, pasikaso klyno srityje ir su intarpais „Agadir, Agadir! “ papasakoja apie rūkymo žalą.

Taigi, o į Casablancą mums iš tiesų nėra ko važiuoti, nes reikia į Essaouirą, bet tiesioginio reiso iš Rabato nėra, taigi prigrasintos jau pačių marokiečių „pasisaugoti“ Casablancoje, sėdim sušutusiam autike ir tikimės Alacho malonės.